Aš būtinai tenai kada sugrįšiu,
Aistros laukinės vedama.
Sugrįžusi apsikabinsiu vyšnią,
Po ja prigulsiu kaip tada.

Net nenorėdama, aš prisiminsiu viską,
Kaip išėjau iš čia likimo lydima.
Stebėsiu, kaip iš lėto ji pražįsta,
Tarytum nuotaka bažnyčion vedama.

Nejučiomis prabėgs pavasaris,
Ruduo keis vasaras kelias.
Aš būtinai kada tenai sugrįšiu...
Nusiraškyt prinokusias vyšnias.