Pasikviečiau aš į svečius pavasarį,
Gavau atsakymą, kad jis tuojau ateis.
Ir suskubau tvarkyti visas pašales,
Kad svečią į namus nebūtų gėda įsileist.

Atėjus nuvilkau jam šlapią paltą,
Jo žalią skėtį užu durų pastačiau.
Ir kaip nuo tikro džentelmeno
Žibučių puokštę dovanų gavau.

Susėdom šalia židinio ant žemės,
Plepėjom tarsi du seni draugai,
Jį vaišinau pernykščių pienių vynu,
Svečiavosi jis pas mane gana ilgai.

Lengvai apsvaigęs aš turbūt prisnūdau -
Prabudęs savo svečio neradau.
Lietus už lango nebelijo,
O pievoj vyturį čirenant išgirdau...