Niekada nemaniau, kad jis labai myli Klarą. Išvis apie tai negalvodavau. Man atrodė, kad jie gyvena kartu todėl, kad kažkada vienas kitą mylėjo ir tiesiog taip įprato. Per giminės šventes jis visuomet būdavo apsuptas žmonių. O jei jo neapsupdavo, pats į kurį ratelį įlįsdavo - jis negalėjo nebūti tarp daug žmonių. O ji sėdėdavo su viena ar pora moteriškių ir visą vakarą ramiai prašnekėdavo. Petras, toli gražu, nuolat mirgėdavo: čia vienam, čia kitam kampe, čia už stalo, čia jau šoka, - tik spėk gaudyti akimis. Bet Klaros jis tarsi net nepastebėdavo. Nors ne, retkarčiais tarsi juokais mesteldavo "pikta boba". Be ironijos, be paniekos, galbūt švelniai. Kartu jie tik ateidavo ir išeidavo.

Bet buvo rytas, kai išėjo tik Klara. Su visam. Į gyvenimą anapus. Staiga.

Praėjus porai mėnesių po jos laidotuvių, per Visų šventųjų dieną, pamačiau Petrą. Jis buvo pakeliui į kapines. Kaip ir mes. Vienoj rankoj nešė vainiką, o kitoj - skėtį, kuris, deja, apsaugo tik nuo lietaus.

- Kaip gyveni, Petrai? - Paklausė teta vyro, kuris per porą mėnesių paseno 10 metų, sudžiuvo ir prarado spindinčias akis.

- Gyvenu dar. Kur dingsi negyvenęs. Negi gyvas sulįsi į žemę?