Jaučiu, kaip tas zvimbimas liečiasi prie manęs. Prabundu, veidrodžio stiklas musės nuropinėtas. „Keturiolika dienų“, – galvoju. – „Tik keturiolika dienų, o sugeba šitiek gyvenimų pagadinti. Mano. Ir veidrodžio.“ Girdžiu, kaip muselė trankosi į šaltą stiklą – mano lova visai prie lango.
- Palauk tu, parazite, tuoj atsiimsi už viską. Jau mane prižadinai, tad nepatingėsiu atsikelti iš lovos. Nurausiu tau visas kojas, nusuksiu galvą ir sparnus nudraskysiu! – sušunku aš balsu, kupinu neapykantos.
  Štai, kopia užuolaidos linkiu. Nebus sunku ją sugriebti, kad liktų gyva. Capt! Suimu ją už sparnų dešinės rankos nykščiu ir smiliumi. Pagavusi piktdžiugiškai krizenu – ot nepasisekė bjaurybei! Kairiąja ranka paimu pagalvę ir atremiu į sieną, tada klesteliu į minkštą guolį. Tyrinėju musę.
- Nagi, nagi, ir nuo kurios kojelės pradėsime?, - klausiu nesulaukdama atsako. Vis dėlto delsiu, stebiu, kaip vangiai kruta plonos vabzdžio kojelės. Neištvėrusi paliečiu – padarėlis lyg prisisiurbia prie mano piršto, traukia jį arčiau, o daugybės akių žvilgsnis sminga į mane. Susimąstau: gal šis padarėlis turi jausmus, gal jam reikia artumo, gal taip jis maldauja pasigailėjimo? Kvailai vypteliu – tikriausiai tik nori įkąsti, nors nežinau, ar gali musės kandžiotis. Sutrinku.
  Stebeiliju į musę lyg Dievas – tik panorėjus galiu atimti jos menką gyvybę, tačiau suteikti – ne, tad ar galiu vadinti save Dievu? O gal bent musių Dievu? Gal...
- Tu – parazitė. Koks tau skirtumas – gyvensi diena ar kita trumpiau, - nutilau.  Liko tik švelnus bejėgės musės birzgimas. Susimąsčiau. O gal vis dėlto jai svarbu? Prisimenu, jog žmonės, kaip ir musės – parazitai, tik kitokio masto. Musė dergia mano kambaryje ant veidrodžio, o mes, žmonės, teršiame visą žemę. Kur tau musės šūdžiukas ant veidrodžio, o kur žmogaus, nutekantis kanalizacijos vamzdžiais ne kur kitur, bet žemėn. Beje, žmonės žemę teršia ne tik fekalijomis... Mes, parazitai, net dėl vienos gyvenimo dienos kovotume ragais ir nagais, o musė, teturinti jų keturiolika – dabar priklausoma nuo mano malonės. Man tapo gėda.
  Žvelgiu į musę it manekenę, vartaliojančią laibas kojas ore. Dar kiek pažiūrėjusi šį spektaklį padedu ją ant grindų. Neskrenda. Žiūriu į jos beveik permatomus sparnelius ir į savo grubius pirštus. „Turbūt sužalojau“, - galvoju. Musė pamažu ima lipti spintos durimis link veidrodžio. Šmėkšteli mintis, kad gal ji prieš mirtį nori paskutinį kartą apdergti veidrodį, lyg dailininkas ant savo šedevro padėti paskutinį potėpį. O gal ji, lyg šūdo gabalas – tiesiog neskęsta. Tada prisiminiau tėčio žodžius - „Išplaukė šūdai į viršų“, – taip jis atsiliepia apie seimo vyrus. Paradoksalu, nes mama vis užsimena seseriai, kad jai su tokiu liežuviu tik į seimą. Koks man skirtumas, daugiau ar mažiau mėšlo toje krūvoje...
  Apsiverčiu lovoje ant kito šono, kad nereikėtų žiūrėti į kopinėjančią musę, laukti, kaip ji pasielgs. Guliu, žiūriu į sieną priešais save. Prispiria reikalas nueiti į tualetą. Visgi rytas, o aš dar nei karto šiandien ten nesilankiau. Išlipu iš lovos, įsispiriu šlepetes ir žingsniuoju tualeto link. Sugrįžusi išvystu ant grindų sutraiškytą musės kūnelį. Tuomet suprantu, kas dedasi viduje to, kuris ką nors nužudo. Nesijaučiu Dievu. Juntu apmaudą, kad žmogui suteikta galimybė atiminėti gyvybes kitiems.
  Grįžtu į tualetą ir pasiimu skudurą. Reikia sutvarkyti musės lavoną.