Laukiamoji salė ėmė tuštėti. Keleiviai užsiėmė savo vietas lėktuve. Patogiai įsitaisę, nekantriai ėmė laukti, kol įsibėgėjęs lėktuvas pakils į dangų. Reinė atlošė galvą į sėdynės atlošą ir užsimerkė. Vėl viską išgyveno:

- Geriau sakyk, kada išvažiuoji, – paklausė vairuodamas vingiuojančiu keliu. - Kiek laiko būsi? – įjungė kompaktinio disko grotuvą ir išlėkė į judrią autostrados dalį; kiek laiko pagalvojęs, tarė: - Žinoma, pailsėsiu nuo tavęs... O pas ką gyvensi?
- Negi, persigalvojai?
- Ką persigalvojau, Reine?
- Pats išleidai, o dabar, net nenori prisiminti. Turbūt pavydi.
- Ko turėčiau pavydėti?
- Pats žinai. Nevaidink.
- Aaa... Tavęs! – nusijuokė šilta oro banga. - Mažute, - nusišypsojo, - kada aš tavęs kur nors neleidau? Anksčiau tavęs pavydėjau, dabar nebe...
- Tada puiku, – jos ryškios juodos akių rainelės sustingo. – Aš tikrai džiaugiuosi, kad tu toks nepavydus, – karčiai pasakė, - ir aš galiu važiuoti kur tinkama.
- Negaliu tavęs atkalbinėti. Vis tiek pasielgsi savaip. Ir į baletą išėjai be manęs, juk taip?
Kelyje zujo mašinos, aušo saulėtas vasaros sekmadienis. Sustojus degalinėje, netrukus pakvipo pilamas bendzinas: Markas pylė degalus - viena ranka kišenėje, kita ant šlangos pistoleto; tada pabaigęs pasilenkė link nuleistos mašinos lango. Reinė jam ištiesė piniginę.
- Kas čia? – sugrįžęs parodė į naujas korteles piniginėje, sėsdamasis už vairo.
- Atiduok man, - ištraukė iš pirštų.
Markas užsiveda mašiną: atrodo surimtėjęs ir tolimas.
– Ši, Džulijeno. O kita, - nukaito, - ypatingai įdomios porelės... – šyptelėjo su užuomena.
– Įdomios porelės?.. Apie ką tu čia?.. Kodėl nuraudai? – susidomėjęs prisuko grojančios muzikos garsą.
Reinė apie juos papasakojo, ir jis skaniai nusijuokė iš šio linksmo nuotykio ir net gi, įžulaus pasiūlymo, - tačiau, vėliau nutilęs ir kiek pagalvojęs, atsisuko ir pasakė:
- Jei manei, kad jais susidomėsiu, tai visiškai be reikalo. Galvok sau ką nori... daryk ką išmanai. Žinau, tu kitokia, tačiau, aš vis tiek, tave labai myliu, Reine.
Ji nuščiuvo; tokios atomazgos nesitikėjo. Ne dėl to, kad abejojo jo meile, dėl to, kad jis tai patvirtino; kad jai, ir tik jai visko norėjosi – o ne jam.
Šalia jos, jis nepalaužiamas. Kietas. Nenuskinamas.
- Tu mane dusini, Markai, visuomet turiu tave kalbinti, kad veiktumėme ką nors kartu. Tau negaila manęs?
- Mažute, - nusijuokė stengdamasis išlikti ramus, – aš net nepastebėjau.
Niekados nebuvo iškalbus. Nemoka tokiu būti, - Reinė tai išrėžė; išklausęs netikėta nuostaba, baisiu nusivilimu akyse, sušuko:
- Tu teisi – aš blogas tavo bendrakeleivis ar patarėjas!.. Taip - man nerūpi tavo sušiktos elitų filosofijos - kaip išmatuoti saulės aukštį teoremos; man ir be visų šitų paistalų, bei nepagrįstų išvadų gerai. Kam man nereikalingos tokios žinios?.. O kodėl turiu ieškoti naujų kūniškų malonumų, kodėl turiu norėti iššsilieti į kitą moterį? Aš myliu savo gyvenimą, tokį, kokį gyvenu, taip pat kaip ir tave, zuikuti, ir nežinau kodėl – tačiau tave net dievinu... Negi tu, dabar dėl to, ketini mane išduoti?!
- Markai… - suprato turi nutraukti pokalbį.
- Supranti: manęs netraukia kitos moterys! Manęs netraukia naujos pažintys! Manęs, tiesiog, niekas nedomina! Esu niekas daugiau - kaip tavo nuobodus, prakeiktas vyras!!
- Bet esi apie tai užsiminęs? Aš dėl kitos poros; vadinasi, siaubingai melavai?.. – suplėšė korteles į skutelius. – Kodėl mane suklaidinai?.. Tyčia?! Kodėl? - paleido juos pro pravirą mašinos langą, anie nuskrido švilpiančiame vėjyje. – Matai? Buvau paskutinė kvailė pasitikėdama tavimi! Tu tikras sukčius!..
- Matau, tu pikta?..
- Dabar laimingas? Patenkintas?.. Žinoma, tau gera ir linksma! Nes tu slepiesi po savo maskaradine kauke! Ne aš... Ištikrųjų esi tikras nuobodybė, tikras niekam tinkantis asilas!!
- Nesikarščiuok! – atsakė keistai šypsodamasis su verdančiu savyje įtūžiu. - Bent vieną kartą, pasakyk man ką nors gero!!! – balso tonas pasikeitė, laukinės akys suspindėjo.
Jos žodžiai įsmigo jam į sielą.
Jis nutilo ir susikaupė.
Padarys ją laimingą, gal, pagaliau, dabar, duos jai ko ji nori... privers patikėti jo teisumu. Jis isteriškai nusikvatojo. Tada nelaukdamas jos atsako, ryžtingai nuspaudė greičio pėdalą. Reinės veidą iškreipė artėjantis akyse siaubas.

- NE!!!

- Markai, ne!.. Ką darai?!.. – ištarė ji blykšdama iš siaubo.

„Mirtis labai arti, ji šalia mūsų“ Netikėtai išgirdo tylų, aiškų Merės balsą.
„Pasirinkimo kartais ir nebūna... “

- Markai! Labai tavęs prašau!

Šaukė ne savo balsu, juto kaip sunku kvėpuoti šaltį; bet jis, nieko neatsakė - tik spaudė dar giliau. Ir dar giliau. Jo nebebuvo. Ten, jo vietoje sėdėjo siaubas sukaustęs jos kūną, turintis teisę į jos paskutinę viltį.
Reinė užsimerkė.
- Markai... – maldaudama, rijo šlapias drebančias lūpas, tiesė ranką link durelių rankenos; ji negali pasiduoti, galvojo.

ji nekenčia! nekenčia! nekenčia jo!..

- Stabdyk mašiną!!! Aš šoksiu!!! – suriko ir durys plačiai atsilapojo…



bus tęsinys