Jei tėvynė žmogumi nesirūpina, negalima tikėtis, kad kritiniu jai atveju toks žmogus galvotrūkčiais puls guldyti už ją galvą...

Kai būna labai striuka, pagalvoji: parduotum velniūkščiui ne tik sielą, bet ir nuzulintą švarką. O kai išlendi sausas iš balos, ne tik sielos, bet ir švarko imi gailėti...

Laimė daug kartų gimsta, daug kartų miršta, daug kartų prisikelia atsinaujinusi.

Meilės pasididžiavimas: kiek dėl manęs eina iš proto, kiek miršta!

Nauja tiesa - abejonių šaltinis. Tačiau daugelis geria iš jo nejausdami jokios abejonės.

Kuo labiau vertiname savo nuomonę, tuo ji greičiau sustabarėja ir apsijuokia.

Dažniausiai suklumpama ne prie gimtųjų namų slenksčio, o kelyje į iliuzinę laimę.

Kartais švysteli tokios šviesios mintys, kad pagalvoji matąs skriejančią kometą...Ir net gūdžią naktį pasidaro šviesiau sielos prietemoje.

Optimizmas svaigina, gaila tik, kad ne pesimistus.

Kad ir kokias aukštas oro pilis statytume, jos vis tiek sugrius nuo tikrovės dvelktelėjimo. Tačiau statome ir statome iki amžiaus pabaigos...

Kai esi sveikas, sieloje ir apniukusią dieną saulė šviečia.

Paguoda: senatvė jau tuo gera, kad jos sulaukei.

Skaudžiausia, kad niekuo negali padėti sergančiai motinai, sakančiai, kad savo atgyveno. O kurgi ta riba tarp savo ir svetimo?

Vergauti savo silpnybėms žmogus pradėjo dar prieš vergovinę santvarką. Matyt, vergaus iki pasaulio pabaigos.

Kol nesuvoki, kas yra laimė ir nelaimė, senatvė ir nebūtis, esi pats laimingiausias.

Žmonės negali gyventi be stabų: nuvertę vieną, ant pjedestalo tučtuojau kelia kitą...

Dažniausiai Aukščiausiasis duoda ne tai, ko prašai, o tai, ko nusipelnei.