Noriu paliest ranka saulės įkaitintą sienojų. Noriu paliest langų apvadus, išdrožinėtą vėjalentę… Noriu pabandyt pajaust, kas ją, su tokia didele meile, pagarba ir ramybe visam aplinkiniam pasauliui išpjaustė?.

Gal tai karšinamas senolis, kuris jau negali su jaunais šeimynykščiais triūsti prie ūkio, o džiaugiasi šia diena ir atsisėdęs saulės atokaitoj ramiai pjausto kvepiančios pušies lentą, sudėdamas į ją visą save.

O gal tai keliaujantis meistras, perėmęs šį amatą iš savo tėvo? Gal tai jaunuolis, su įgimta nesveikata, bet tyra širdim ir mylinčia siela, įsimylėjęs šeimininko dukrą ir puošiantis drožiniais sodybą, kad tik ilgiau užsibūt, kad tik ilgiau matyt mylimosios mėlynas akis? Žino juk, kad šeimininkas dukrą leis tik už lygiaverčio vyro. Ir nenori suprast, nenori susitaikyt su tokia tiesa, kuri nepripažįsta meilės viršenybės.

Atvažiuokit į Pagulbį, prisiliesti prie senų sienojų, pajusti tėvų ar senelių jaunystę, paklausyti savęs.

Jūsų Pagulbis