- Jūs taip manote?
  - Tai patvirtino ekspertai.
  - O kodėl - po velnių - nuo smūgio buferiu? Kodėl ne nuo infarkto? Ar jūs manote, kad man labai svarbu, nuo ko mirė mano žmona? Kokia jūsų profesija? Gydytojas? Aš, beje, jūsų nekviečiau. Jei jūs atėjote šitokiu būdu man pareikšti užuojautos, tai susikiškit tuos savo ekspertizės aktus žinote kur...
  Valentinas apsisuko ir išėjo iš savo namų, palikęs sutrikusį gydytoją vieną vidury svetainės. Sėdo į automobilį ir išsuko iš kiemo.
  Važiuodamas užsirūkė.
  Dar tik du metai, kaip jie su Gražina atšventė vestuves. \"Tikiu, kad būsiu laiminga visą gyvenimą\", -pažadėjo jam žmona.
  \"Pagaliau - iš kur ji galėjo žinoti, kiek gyvens\", - vijo nemielus prisiminimus Valius, bet nieko savo atminčiai negalėjo padaryti.
  Sustojo prie medžio skulptūromis papuošto kalnelio.
Išlipo. Priėjo arčiau. Velnias. Ir toliau - velnias. Ir dar vienas. Ir dar.
  \"Kas per velniava?\" - supyko Valentinas. \"Visą pragarą į liaudies meną atkraustė. Nežino žmonės, kuo žavėtis...\"
  Apsisuko ir pusiau bėgte nusileido prie mašinos.
  \"Reikia užsimiršti. Reikia kažką daryti\" - svarstė važiuodamas.
  Žmonių matyti nenorėjo.
  Pasuko link Platelių. Už dešimt litų išsinuomojo valtį valandai. Plaukiojo tris. Grįžęs įkišo supykusiam savininkui į kišenę trisdešimt litų ir nuėjo prie automobilio.
  \"Ir ką aš dabar turiu? - Ogi nieko. Gražina buvo vienintelis man reikalingas žmogus. Todėl turbūt ir vedžiau taip vėlai.\"
  Tik šią akimirką Valentinas skaudžiai pajuto, kaip reikalingi buvo jų šeimai vaikai, ir kokie neteisūs jie buvo, nusprendę pirmus metus pagyventi vieni.
  Dabar liko tik tuštuma, kurios jokiais daiktais neužpildysi. Ir kaip dabar grįžti į namus, kur kiekvienas daiktas primena tą vienintelį, būtiną, mylimą žmogų?
  Automobilis lėkė didžiausiu leidžiamu greičiu tolyn nuo namų. Kur?
  Priešais pasirodė pirmi svetimo miesto namai.
  \"Užeisiu kur nors išgerti. Gal velnias neims,\" -nusprendė Valius.
  Restoraną rado greit - net klausti nereikėjo.
  Žmonių buvo nedaug. Aptarnavo greit. Padavėjas įpylė iš grafinuko ir nuėjo.
  \"Kažin, ką dabar daro su Gražinos kūnu?\" - staiga pagalvojo Valius ir vienu mauku išgėrė taurę.
  Prisipylė dar.
  Dar dvi valandos. Kur toliau dėti laiką?
  Išvažiavęs iš miesto, Valius staiga pajuto, jog jį saldžiai žnybtelėjo jūros ilgesys. Jie abu mylėjo jūrą. Iš čia netoli. Jūra buvo rami. Leidosi saulė ir minia žioplių žiūrėjo į ją - raudoną ir skaudžią, kuri gal tik viena žinojo, jog ne visi čia tik gėrisi gražiu reginiu, jog vienas žmogus čia atvažiavo raudodamas.
  Valentinas verkė. Tikrai verkė. Nusisukęs nuo saulės. Ji visada viena. Jai nieko negaila.
  - Jums, pone, kas nors atsitiko? - paklausė priėjusi sena moteris.
  - Ne, ne, aš šiaip - nuo saulės, - ir Valius ėmė bėgti nuo tos moters, nuo jūros ir nuo visko.
  Greičiau namo. Tik ten būsiu vienas, vienas su savo skausmu, ir niekas nerodys man nei savo smalsumo, nei profesinės patirties, nei kvailos užuojautos.
  Dabar Valius nepaisė greičio apribojimų. Dabar jam buvo svarbu kuo greičiau pasiekti namus. Savo namus.
  Visai palei gimtąjį miestą sutemo. Lauke tvyrojo juodai pilka prieblanda, ir gal nuo to, o gal nuo išgerto alkoholio ir greito važiavimo, Valius širdies gilumoje pajuto tylią slegiančią grėsmę.
  Per miestą važiavo lėtai lėtai. Prie namų artinosi lyg nusikaltėlis prie ešafoto.
  Sustabdė mašiną už poros kvartalų ir nuėjo pėsčias.
  Toje vietoje, kur stovėjo jo namas, dabar juodavo tuštuma.
  Vidury dar teberusenančių anglių krūvos styrojo kaminas, tarsi paminklas sudegusiam gyvenimui...