Dienos ir naktys Oldaraboje (7)

Santrauka:
Paskutinis senos istorijos fragmentas
7. Potvynis

Žvalgas Gomas Airesas liko palapinių miestelyje. Jis nesunkiai adaptavosi naujoje aplinkoje. Dvi dienas buvo gydomas. Jis nustebo pamatęs, kad šitie astronistai atsigabeno pavydo vertą techniką. Ne išimtis ir gydymo aparatūra.
Po poros dienų jis pasirodė gydytojui, kuris vartė Aireso duomenis. Daugelis dalykų buvo visai nesusiję su medicina.
Pasisveikinęs su daktaru Gomas paklausė:
- Ar jau ištyrėte žaliuosius debesis?
- Beveik. Ir gaila, kad šią planetą reikės palikti. Čia apsistos tik gamtosaugininkų pulkas. Net jų bazė bus visiškai ne čia. Ko gero, ten, kur jūsų apanglijęs kosmobilis.
- Kodėl? - Gomui viskas buvo įdomu.
- Vis dėlto aptikom vietinę civilizaciją. Tavo tiesa, kad jie vis dėlto gyvena... Vietiniai, nors ir negausūs, yra pakankamai išsivystę. Vakar žvalgybininkai rado jų didžiausią miestą. Visos technologijos kaip mūsų 20 - 21 amžiuje.
Vietiniai gyventojai nepriminė jokį žemišką humanoidą ar kitą gyvūną. Daktaras aiškino, kad neaptiko tų padarų kūnuose nei širdies, nei virškinimo sistemos, nebuvo ir kepenų. Regis tie čiabuviai neturėjo žmonėms įprastų plaučių. Visą nežinia kokiu principu funkcionuojančią sistemą gaubė standūs ir stori kaulai, sudarantys sferos formos griaučių sistemą.
- O smegenys? Negi jie besmegeniai?
- Deja, ir jų neaptikom, - konstatavo gydytojas, - biologas Enrikas Donesas mano, kad jų smegenys - visas kūnas. Vienintelį dalyką, ką pažįstamo radom, tai tobula nervų sistema.
- Regis, nėra vietos nereikalingai mėsai? - šyptelėjo Gomas.
- Pagal biologo išvadas - taip. Gimusi būtybė visas reikalingas medžiagas gauna iš savo bendragenčių, kai būdami dar sporomis apninka savo suaugusius bendragenčius tam, kad galėtų patys išgyventi. Keistoka sistema, tačiau logiška ir funkcionuojanti. Va, tik daug kas sako, kad tie padarai sparčiai degraduoja: jų miestas beveik apytuštis, kitos gyvenvietės, kurias aptikom, seniai apleistos. Tie padarai turbūt jau visai nebekuria nieko, tik naudojasi tuo, ką dar turi, kas išliko nuo neatmenamų laikų...
Bet pokalbis ta patrauklia tema netikėtai nutrūko. Iš lauko pasigirdo šūksniai. Balsai bylojo apie kažkokį staiga artėjantį potvynį.
Iš tikrųjų Gomas išlėkęs laukan pastebėjo gerokai patvinusią upę. Iš neseniai nusileidusio žvalgybinio aparato žmonės šūkčiojo, kad aukštikalnėse aptikta čiabuvių užtvanka jų akyse staiga subyrėjo ir vanduo pasileido į astronistų stoties pusę. Visos prognozės nebuvo džiuginančios. Dauguma laukė didžiulio tvano. Keli vyrai ardė palapines, kiti skubėjo nešti įvairų turtą tiesiai į kosminį aparatą, nes laukti nebebuvo kada. Upės vandens lygis ženkliai kilo ir kėlė grėsmę tai menkai žmonių kolonijai. Tapo aišku, kad Oldarabą netrukus reiks palikti.

8. Iki pasimatymo

Surenkamieji būstai jau gulėjo supakuoti grakščios skraidyklės triume. Tik dalis iš palapinių iškrauta manta dar laukė savo eilės. Tyrinėtojai skubėjo kaip tik galėjo - ilgiau delsti nebuvo kada. Stipri vandens srovė kesinosi į pakalnėje stovintį kosminį katerį, kurį praradus žmonės čia liktų visiems laikams...
Pati upė buvo ne tik patvinusi, jos sudrumstu vandeniu plaukė nulaužtos šakos, išrauti medžių kamienai, šūsnys lapų ir nenuskendusių žolių kuokštų. Žvalgas, būdamas laisvas nuo kraustymosi darbų, besižvalgydamas netikėtai pamatė upės viduriu plaukiančią kažkokio statinio sieną ant kurios stovėjo melsvaodė būtybė. Vienas tyrinėtojas netgi sumaišties metu pastebėjo plaukiantį nelaimelį. Kadangi valtis dar nebuvo supakuota, šią nuvilko prie kranto. Gomas pastebėjo, kad melsvoji būtybė matyt išsigando neregėtą cilindrą ir besiartinančią valtį, Ji įšoko į vandenį. Stipri srovė pasičiupo auką ir ėmė nešti ją sparčiai pirmyn. Gomas tik stebėjo įvykių eigą ir buvo nustebintas, kad gelbėtojai suspėjo laiku...
Motorinė valtis netrukus pasiekė krantą. Gomas nusileido nuo kalvos šlaito, norėdamas iš arčiau pasižiūrėti išgelbėtą nelaimelį. Pastarasis visiškai nesipriešino. Airesas nustebo supratęs, kad melsvasis padaras nė iš tolo nepriminė tuos kadaise matytus griaučius ir tuos gyvius, apei kuriuos kalbėjo daktaras ir kiti tyrinėtojai. Šis labai priminė... Klimą Beitsą. Tik odos spalva skyrėsi. Ši buvo melsva. Padaras liko stovėti ant kranto, tik paskui atatupstas artėjo link artimiausio krūmyno. Prieš pasislėpdamas tankmėje sustojo.
Gomas suvokė, kad planetoje protas gyvuoja ypatingomis sąlygomis. Net savotiškas vietinių kanibalizmas padeda išlikti jiems gyviems. Gal su maistingomis medžiagomis perimama ir visa informacija, pagalvojo astronistas. Žinoma, suvokė Airesas, gal tai tik spėlionės, tačiau neįtikėtinas to padaro panašumas į Klimą apstulbino net viską mačiusį Gomą. Visgi, tą akimirką žvalgą tas vaizdas netgi sugraudino. Norėjosi jam ašarą išspaust net ir tuo atveju, jei čia tik atsitiktinis panašumas... Gomas Airesas nebejautė pražuvusiam vadui jokio priešiškumo. Liko tik užuojauta.
Greta padaro ir Gomo nebebuvo jokių žiūrovų. Tik dabar Airesas suprato kur visi dingo. Įgula skubėjo į grėsmingai pasvirusį aparatą - vieną jo stabilizatorių jau buvo paplovusi upės srovė.
- Skubame skristi, nes vanduo gali pargriauti laivą, - kažkas paragino Gomą. Tik dabar jis pamatė, kad visa manta jau sukrauta. Liko tik bevertės šiukšlės, išbarstytos po visą teritoriją...
- Tuoj, - numykė jis išsitraukęs Klimo ginklą ir kreipėsi į netoli tebestovintį padarą, tarsi šis būtų buvęs Klimas Beitsas, - imk, tai tavo.
Įspraudęs į būtybės rankas ginklą, nusisuko. Reikėjo skubėti į katerį. Žengęs kelis žingsnius į priekį, žvilgterėjo atgal. Padaras dar tebelaikė pavojingą daiktą. Staiga pakėlė jį, profesionaliai nusitaikė ir iššovė... Gomas išsitiesė ant žolės. Kažkas pribėgo prie jo, megino suteikti pirmą pagalbą. Tuo tarpu melsvaodžio jau nebebuvo. Upės pakrantė buvo tuščia...

Gomas Airesas liko gyvas, tačiau apie tą įvykį nepasakojo nei saviems, nei svetimiems, o nuo tiesos paklaustas nuolat gudriai išsisukdavo. Oldaraboje nuo to laiko smarkiai viskas pasikeitė. Ten užslinko tamsa. Sako, ten visur knibžda zemlianistai. Visi jie panašūs į Klimą Beitsą. Gamtosaugininkų desantas buvo atšauktas, nes kautis jis nebuvo pasirengę. Žvalgas tik išgirdo, kad visgi skristi į Oldarabą pasidarė itin populiaru. Arogantiški kovotojai už tai, kad visi grįžtų į Žemę, kad paliktų kosmosą ramybėje, jo neterštų, postringavo, kad astronistai nemoka daugiau nieko - tik niokoti ir kolonizuoti kitus pasaulius. Iš dalies tie zemlianistai buvo teisūs. Plėtros projektai buvo grėsmingi ir ne visada efektingi. Visgi nualintoje Žemėje buvo kur kas saugiau. Bet Gomas, nepasant to, visgi liko tos partijos nariu kuriai dirbo...

Po daugelio metų vienas mėgėjiškos litaratūros tyrinėtojas aptiko laikmeną su Gomo Aireso paskutinės kelionės aprašymu. Tuose užrašuose buvo aibė klaidų - žmogus nebuvo pats geriausias literatas. Senovinių istorijų mėgėjas paskubomis perkurpė istoriją ir įdėjo į naujienų portalą. Žmonėms turėjo būti įdomu pasiskaityti apie Oldarabos atradimų istoriją. Juk tai buvo jų gimtoji planeta, pasaulis, tapęs antrąja Žeme. Zemlianistai norėjo naujienų...

Pabaiga

Viešvėnai, 1989 01 23
Tikras Dearnis

2008-05-12 02:44:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2008-06-02 23:22:34

Prisipažinsiu - iš visos serijos paskaičiau tik šį darbą. Labai patiko. Būtinai paskaitysiu visus. Ačiū

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2008-05-12 12:00:28

...Gaila, kad jau pabaiga...įspūdingas kūrinys... šiame skyriuje labai patiko ,, vietinių'' kūno anatominis aprašymas... o jei taip iš tikrųjų...???