Jis sušuko ne veltui ir ne dėl to, kad neliktų daugiau ką daryti. Ten buvo žmonės, vilkintys astronistų uniformas, o pati valtis buvo paženklinta tos pačios politinės organizacijos logotipu. Šie požymiai neskatino manyti esant kokią nors apgaulę...
Guminė valtis su joje esančiais žmonėmis  slinko labai lėtai, nes greičiau artėti kranto link trukdė povandieniniai sūkuriai, kuriuos, regis, sukėlė plačiu kriokliu krentantis vanduo. Todėl laukimo minutės prailgo iki amžinybės. Tačiau tai buvo tik iliuzija. Guminė valtis vis dėlto prisišvartavo prie akmenuoto, bet vandens augalais apžėlusio kranto. Iš jos išlipo visi keturi jauni vyrai. Vienas jų, kuris krante atsidūrė pirmasis, tarptautine bendrąja galaktikos kalba prabilo:
- Kas tu ir kaip čia patekai?
Žvalgas trumpai papasakojo apie savo kelionę, o po to pasidomėjo:
- Ar kartais neužklydo pas jus toks Klimas Beitsas?
- Ne, bet  kalnuose aptikome neseniai mirusio žmogaus lavoną. Jokių dokumentų neaptikom, identifikacinių implantų irgi nebuvo, todėl nežinome kas tai per žmogus. Tik vilkėjo mūsišką uniformą. Rangas: vyresnysis pilotas, atrodo, kad žvalgas...
- Ar jis buvo pliktelėjęs?
- Taip, - atsakė nepažįstamasis, - Jis beveik buvo be plaukų. Be to, nustatėm, kad tas vargšelis pražuvo nuo žaliosios mirties.
- Kas ji tokia? - Gomas pasidomavo.
Vienas iš tos ketveriukės teikėsi jam viską paaiškinti. Vėliau žvalgas neprisiminė kokiu principu veikia tie ne kartą matyti žalieji debesys, kuriuos matė lygumoje arba besileidžiančius nuo kalnų. Tik suprato, kad tai sporos, pritvinkusios nuodingų medžiagų ir auką galinčios pražudyti elektros išlydžiais. Airesui buvo paaiškinta, kad debesis skleidžia kažkokios ypatingos sandaros augalai, kurie auga aukštai kalnų viršūnėse. Pabaigoje pasakotojas pasakė:
- Ištyrėme, kad iš žalių sporų formuojasi  violetiniai padarai apie kuriuos tu neseniai papasakojei.
- O tos sporos juos žudo?
- Taip, kad išgyventų... kad būsimieji palikuonys gautų maisto ir energijos, juk kaip minėjau, iš sporų susiformuoja naujos būtybės...

Nusilpusį Gomą Airesą greitai įkėlė į valtį. Vienas astronistas, kurio vardo keliautojas neprisiminė, nors šis kelis kartus jį paminėjo,  jam suleido kažkokių stiprių vaistų tam, kad silpnas nukentėjusiojo organizmas greitai atsigautų.
Valtis įjungtu motoru plaukė pasroviui. Upė buvo platesnė nei iš tiesų atrodė. Pakrantės neįtikėtinai spalvingos - ten augo įvairūs neregėti augalai. Viskas priminė Mareisono planetą, kurioje įvairios komercinės grupuotės baigia viską išnaikinti, iškirsti tuos vešlius miškus.
Plaukti teko ilgai, bet Gomas tuo tik džiaugėsi, nes nebuvo nieko geriau už išsipildžiusį troškimą, juolab kad tik dabar pasijuto laisvas - jis pats atsipalaidavo, mintys akimirksniu tapo veržlesnės. Dabar žmogus jautėsi saugus, tad liko erdvės džiaugsmui  ir pasigėrėjimu supančia neįprasta aplinka.
Plūduriuojančioje transporto priemonėje visai netrūko šnekos. Gomas Airesas galutinai įsitikino, kad jo išgelbėtojai neabejotinai yra astronistai, nors ir priklausantys šiek tiek kitai krypčiai, kaip senoliai pasakytų - dešiniosios pakraipos. Gomas save priskyrė kitai organizacijos pusei...
- Jei būtume išsiaiškinę, kad tu esi zemlianistas, ko gero būtum likęs pūti aname krante, prie krioklio, arba atsidūręs vidury upės - griežtai informavo astronistas, vardu Lokoras, - vandenyje netrūksta piranijas primenančių žuvyčių...
Po šių ždožių visi nusijuokė. Nusišypsojo ir Gomas.
Pagaliau už vieno ramaus upės vingio tarp masyvių keistokų formų medžių pasirodė jų stovyklavietė ir šalia jos iškilusi galingo kosminio katerio siluetas. Tas kosminis aparatas atrodė neregėto modelio, todėl Airesui natūraliai kilo klausimas:
- Tokio transporterio dar niekur nemačiau. Iš kur įsigijote?
- Jį mums skyrė iš Naujojo Velingtono. Ekspedicijoms tai pati geriausia priemonė. - Lokoras tiesiog akivaizdžiai didžiavosi ta grakščiu į padangę ant triejų masyvių kojų pasistiebusiu technikos šedevru.
Stovykloje buvo keletas ispanų ir keletas prancūzų, kurie kraustė įvairius instrumentus į specialius konteinerius. Iš visko sprendžiant baigėsi kažkoks tyrinėjimų etapas.
Valties įgula buvo regis anglų kilmės, todėl Gomas galėjo su jais susikalbėti ir angliškai, nors daugelyje Galaktikos regionų ta kalba jau buvo pradedanti nykti.
Prisišvartavus valčiai prie smėlėto ir lygaus kranto, pilotas pamatė nemenką palapinių miestelį, išsibarsčiusį tarp medžių šiek tiek toliau nuo grakštaus kosminio laivo.
Šviesiaplaukis iš valties išsiropštęs jaunuolis, vardu Džonis, pasididžiuodamas prašneko:
- Mes turim savo kalvę, laboratoriją, statybininkų brigada ketina statyti normalų miestelį, jei tik paaiškės, kad šis pasaulis atitinka kolonizuojamų palanetų standartus ir nėra protaujančių padarų.
- O jų čia yra, - tarė Gomas.
- Kur jas matei? - paklausė nustebęs Džonis.
- Lygumoje yra jų rutulys, pailgas pastatas su langais ir durimis. Rutulio viduje teko lankytis. Viduje visi požymiai, kad tie nežinomieji yra pasiekę pakankamai aukštą išsivystymo lygį. Vien ten matyti keisti įrenginiai daug ką pasako...
Po trumputės pauzės ketveriukei tylint pridūrė:
- Argi to dar neminėjau?
- Ne, - atsakė vienas šiek tiek sutrikęs tyrinėtojas.
- Tai dabar žinok, kad gali būti, jog planetoje nesame vieni.
Nuo kranto iki miestelio jau buvo pramintas platus takas. Takas kilo į kalvelę, kur ir buvo netvarkingai išsibarsčiusios palapinės. Nusilpusį žvalgą nunešė tiesiai į artimiausią būstą. Sugrįžusius tyrinėtojus ir pastebėję naują veidą, juos pasitiko grupė nematytų žmonių. Dauguma tų naujakurių buvo ginkluoti ir tarytum pasiruošę nuožmiai kovai. Be to, Gomas atkreipė dėmesį ir į vieną reikšmingą detalę - jėgos lauko įtaisus palapinių miestelio pakraščiuose. Atrodo, nakčia arba pavojaus metu energetinis skydas čia buvo naudojamas. Tai bylojo, kad šis rojaus kampelis vis dėlto nėra saugus labai saugus...
Džonis, nepaisydamas susibūrusių naujakurių, pilotą nuvedė pas barzdotą ir pagyvenusios išvaizdos žilaplaukį. Netrukus paaiškėjo, kad jis vadovauja šiai ekspedicijai. Kateris, kurį neseniai Gomas matė, su įgula iš bazės išvyko dviem mėnesiais vėliau už Gomą ir Klimą, bet atrastą planetą pasiekė panašiu metu.
- Kas jūs?
Po klausimo Džonas už svečią pats prabilo:
- Jis iš Rytų astronistų kompanijos kosmobilio, nesėkmingai nutūpusio ant šito pasaulio.
- Taaip, - nutęsė susidomėjęs Eženas Vernas - ekspedicijos vadovas. - O kur jį radote?
- Prie vakar atrasto krioklio. Buvo labai nusilpęs... Be to, galiu pasakyti, kad džiunglės nėra bekraštės. Anapus kalnų smėlėta lyguma.
- Dykuma, - pataisė šio žodžius Gomas.
- Taip, dykuma, - patvirtino Džonis.
- Gerai, - tarė barzdočius, - gali pas mus pasilikti, nes jaučiu, kad tau nėra kur kitur dėtis. Kaip tave vadina?
- Gomas Airesas, - prisistatė žvalgas.
Keliautojas jautėsi labai patenkintas, tad jautė likęs dėkingas tai ketveriukei, kuri jį ištempė iš mirties gniaužtų.
- Nesijaudink dėl savo atieties. - geraširdiškai prašneko Eženas, - Jus pargabensim į Žemę, vos tik baigsis tyrinėjimai...

Dar ne pabaiga