5. Įmanoma mirtis

Vienas atšiauriuose kalnuose. Ten šaltis dar labiau kibo. Smarkus vėjas tiesiog kiaurai košė Gomą Airesą. Ir tai ne vienintelė bėda. Čia nebuvo vandens, jau nekalbant apie kokį nors maistą. Akmenuotoje ir uolingoje aplinkoje neaugo joks augalėlis, kuris primintų, kad šis pasaulis yra tikrai gyvenamas. Nuliūdintas šios žinios  jis vos vilko pavargusias ir įsiskaudusias kojas. Akys vėl merkėsi, vokai beveik sulipo, todėl keliautojas vos vos matė, kas yra kelyje.  Išvargęs žmogus žvelgė lyg koks žvėris - žvilgsnis atsispindėjo priešiškumą ir destruktyvų norą galų gale baigti šią begalinę kelionę. Apskritai astronistas atrodė iš tiesų varganai. Kadaise visai padorus skafandras  dabar buvo jau apdriskęs ir dulkėtas. Kadaise nublizginti batai prarado savo pirmykštę spalvą. Vešlūs juodi ant pečių krentantys žvalgo plaukai buvo žemėti ir riebaluoti. Rankoj jis tebelaikė Klimo pistoletą, kuriuo jis tikėjosi kada nors užbaigti sau gyvenimą. Ir iš tiesų šito žmogaus veide galėjai pamatyti beviltiškumo miną, nors dar visai neseniai dar žibėjo optimizmas.
Kalnų perėja, kurią aptiko ir šia lėtai slinko pirmyn, rangėsi tarp statmenų ir beveik susiglaudusių uolų. Iš tiesų tas kelias vedė neaišku kur. Žvalgas gailėjosi, kad neturėjo net menkiausio supratimo kas gali būti už tų nykių kalnų, nes elektroniniai žemėlapiai visiems laikams suliepsnojo sunaikintame kosmobilyje, palikę žmones nežinomybėje.
Bet visgi, po valandos nelengvo ėjimo, žmogus net ir išsekintas rado prasmės pasvarstyti. Jis priėjo tikėtiną išvadą: "Jei Oldaraboje yra "amoniakinė" gyvybė, tai apie vandens telkinius nėra ir ko svajoti...". Gomas Airesas vis dėl to norėjo susidurti su vietiniais gyventojais, jei šie vis dėlto egzistuoja, net jei šie yra nesvetingi. Tie egzotiniai gyviai lygumoje, suprato žmogus, tikriausiai nebuvo protaujantys padarai, tad priėjo logišką išvadą, kad gerai, kad negaišo laiko mėginant užmegzti su ja kokį nors kontaktą...
Bet visgi kalnuose iš viso nesimatė nieko gyvo. Tiesa, pagalvojo astronistas, čia galėjo pasirodyti žaliasis debesis, nuo kurio pabėgti tikrai nebus įmanoma - kryptys buvo vos dvi: pirmyn arba atgal be galimybių pasitraukti į šalis. Vis dėlto Gomas nenorėjo mirti nuo neaiškios sunstancijos. Mieliau pasirinktų savo ginklą, kuris bent žudo be skausmo. Be to, Airesas netroško patirti daugiau naujų potyrių - tam nepakako drąsos.
Tiesa, čia, kalnuose atsirado dar viena galimybė mirti. Už kelių šimtų metrų atsivėrė plati bedugnė, kurion vos vos nenugarmėjo. Toliau eiti buvo galima tik siauru nežinia kokiu būdu atsiradusiu serpentinu, besirangančiu palei vieną uolų šoną dešinėje.
Kuo toliau, tuo labiau Gomo mintys buko, pilkėjo kaip ir prieš akis palengva slenkantis bet visgi monotoniškas peizažas. Dar buvo naktis, todėl buvo labai sunku ką nors įžiūrėti, juolab kad žmogus neturėjo jokio žibinto. Prieš akis drąsiam, tačiau išsekusiam keliautojui stovėjo gyvas vaizdas su žmonėmis, vandeniu, šiltu būstu, laužu ir garuojančiu gardžiu maistu. Dabar ėmė gailėtis palikęs despotą Klimą Beitsą, bet kita vertus, suvokė Gomas, kažin ar keliaujant dviems, kenčiant pastovią psichologinę įtampą ir nuolat tarpusavyje nesutariant, būtų pasiekti šie kalnai. Beitsas, net ir nenorėdamas likti vienas Gomą būtų nupylęs, juolab, kad ūmus vado charakteris, astronistams išsilaisvinus iš suniokotos skraidyklės gniaužtų, laisvėje atsiskleidė su visais savo trūkumais...
Aušti pradėjo palengva. Ir ta aušra, suprato bus paskutinė, kurią regi. Gomo Aireso galvoje tarsi vovėrė rate bėgo tik viena užsilikusi ryškesnė mintis: kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
Prašvitus jis buvo taip nusilpęs, jog netrukus prarado sąmonę.

Pramerkęs akis Gomas išgirdo viliojantį ošimą. Kadangi gulėjo veidu į dangų, iš pradžių pamatė tik vaiskią dangaus žydrynę, kuria pralėkė keistas gyvūnas, neturintis nei sparnų, nei kojų, tačiau visgi galintis lėkti. Tą pačią akimirką keliautojas pajuto po savimi drėgmę ir vėsą, o rankomis užčiuopė žolę. Su lig tais pojūčiais į kūną sugrįžo alkio ir troškulio pojūčiai - bene pastoviausi palydovai per visą Aireso buvimo Oldaraboje laikotarpį. Žmogus bandė atsikelti, tačiau tam nebebuvo jėgų. Tuomet žvalgas pamėgino pasisukti ant šono taip, kad gulėtų ant pilvo ir galėtų nors šiek tiek patyrinėti paslaptingąją aplinką. Tai padaryti jam pasisekė padaryti tik po kelių bandymų, o ką pamatė savo akimis tiesiog negalėjo patikėti. Airesas pravėręs savo perdžiūvusią burną gaudė drėgną orą, o širdyje jautė begalinį džiaugsmą. Tokio jausmo turbūt dar niekad nebuvo patyręs po to, kai išsilaisvino iš uzurpatorių zemlianistų nelaisvės klaikiame lageryje.
Keliautojas gulėjo ant šiurkščia žole apaugusios kalvelės. Nuo jos atsivėrė vaizdas su keistais paprtmedžius primenančiais bet bordo spalvos augalais. Tarp tų aukštų strorakamienių augalų šniokštė nedidelis krioklys įsispraudęs tarp bazaltinių uolų. Dar toliau kilo neaukšti kalnai. Galbūt iš ten Gomas ir atslinko, tik prieblandoje visiškai išsekintas nieko nebematė.
Gomas jautė, kad po truputį pradeda atgauti jėgas, o kūną kaustantis skausmas mažumėlę atlėgsta. Astronistas, pastebėjęs šniokščiantį krioklį, be ilgų svarstymų nusprendė slinkti prie vandens, nes tai ir buvo svarbiausias visos tos sunkios kelionės tikslas, tikėdamasis, kad ten laukia išsigelbėjimas. Po beveik paros trukusios apatijos Gomas Airesas galų gale įveikė nykiausius norus.
Tas žygdarbis truko beveik pusę valandos. Susibraižydamas rankas tolimo pasaulio svečias atslinko iki akmenėto kranto ir gurgštelėjo vėsaus skysčio...

6. Išsigelbėjimas

Tai buvo vanduo. Astronistų žvalgas, pamiršęs bet kokį atsargumą, kupinas neapsakomo džiugesio, sušuko:
- Vanduo, čia juk tikras vanduo!
Po to jis nurimo, matydamas šūksnio pabaidytus nuo medžių kylančius paukščius, o iš krūmų sprunkančius neregėtus gyvūnus. Būtybės neturėjo kojų, todėl žemės paviršiumi slinko pilvais. Žvalgas dar kartą pastebėjo ir tuos gyvius, kuriuos matė danguje. Vėliau jo dėmesį patraukė pulkai dūzgiančių vabzdžių, kurie praslinko vešliai sužėlusia pieva.
Atsigėręs Gomas pasijuto geriau. Tiesa, iš pradžių jo pilve kažn kas vyko, bet greitai tas nepatogumas išnyko. Viduriai gurgėdami priėmė skystį.
Po to žvalgas sukaupęs visas pastangas atsistojo ir rankomis apkabino arčiausiai augantį papartmedį.
Tuomet atsivėrė platesnė panorama. Ten, kur krito krioklio vanduo, buvo platus ramiai tekančios platus upės ruožas, kurio tik menką dalelę, užstotą vandens augmenijos, galėjo gulėdamas apžiūrėti. Dabar žmogus pamatė anapus kranto kylančius neregėtų augalų ardus ir tolumoj kylančias miglotas kalnų smailes, vandenyje pastebėjo plūduriuojančią guminę valtį. Joje sėdėjo... keturi žmonės.
Nekreipdamas dėmesio į tai, draugiški tie žmonės ar ne, astronistas mojuodamas rankomis suriko:
- Ei, žmonės, plaukite čionai!
Ir jo džiaugsmui valtis netrukus pasuko kranto link...

Bus dar