Viename name, daugiabutyje Šeškinėje nutiko taip, kad vanduo iš viršutinio buto užpylė apačioje esantį butą. Gal ten kranas buvo neužsuktas, gal koks vamzdis palūžo, nebuvo galima sužinoti tikros priežasties, nes to buto durų niekas neatidarė ir į skambučius neatsiliepė, kiek beskambino užpiltieji kaimynai, tartum ten nieko ir nebūtų buvę. Gal ir nieko nebuvo, ką gali žinoti.
Nelaimingi kaimynai bejėgiškai gniaužė kumščius ir griežė dantimis iš pasiutimo, nes kas gi jiems beliko.
O, betgi liko dar viena galimybė, paskambinti į kokią avarinę tarnybą. Kaipgi nepasinaudoti ja, gal tai yra jų šansas?
Alio - valio, labas - uabas ir netrukus budinčiam dispečeriui jau ėmė aiškėti susidariusi situacija. Jam ėmė aiškėti ir dar kai kas, būtent, kad skambinusieji nekantrauja. O kai kas nors nekantrauja, neprošal veikti, kad nekantrautų dar labiau, o išvis geriausia, kad apskritai prarastų kantrybę, pultų nervintis, isterikuoti, grasinti ir galų gale keiktųsi kaip kokie nepraustaburniai, o tada galima jiems labai ramiai, bet iš aukšto pasakyti, kad reiktų pirmiausia kultūros pasimokyti, prieš kreipiantis į viešas institucijas. Dispečeris nematė reikalo atsisakyti šios mažos pramogos, todėl veikė išbandytu būdu, kokia, sakėt, gatvė, Priešų?
          Ne Priešų, ne Priešų, o Prie šin ga...    
          Aha, tada braukiam Priešų ir rašom Prie...šin...ga, lėtai kaligrafišku šriftu išraitė dispečeris.
          Ar negalima būtų paskubėti, visas remontas velniop nueis?    
          Aš gi ne rašomoji mašinėlė, tai yra ne automatas, tuoj, jau užrašiau. O jūs nebandėte...?
          Bandėm, tris kartus.
          Aha, tai gal...?
          Irgi nesėkmingai.
          O jeigu...?
          Viskas tuščiai. Ne pa dė jo.
Matėsi, kad su kantrybe atsisveikinti skambintojai neskubėjo.
           Gerai, tuomet išjungsiu vandenį visam namui, pasidavė dispečeris.

Priėjęs prie spintos su užrašu „Šeškinė“ atlapojo dvipuses duris ir atsivėrusiame žemėlapyje ėmė ieškoti reikiamo namo. Ak, štai jis, dešimtas, paspaudė raudoną mygtuką, esantį ant namo, kuris automatiškai išjungia vandens padavimo sistemą. Kažkodėl jis neužsidegė ir liko degti kitas, žalias, kuris turėjo išsijungti. Dar kelis kartus paspaudinėjo, rezultatas buvo tas pats, tai yra rezultato nebuvo, vandens padavimas neišsijungė. Tada grįžo prie telefono.
             Jūs dar čia?
             O kurgi mums būti?
             Na taip. Ar dar bėga?
             Aišku, kad bėga, greičiau išjunkit, juk žadėjot. Baigia visai užpilti.
             Be panikos, darom, ką galim, įprastai sumelavo dispečeris.   Nuotolinis išjungimas nesuveikė, vadinasi, teks palaukti.
              Klausyk tu, ožy, arba tuoj pat atjungi vandenį, arba aš nežinau, ką tau padarysiu.
              Jeigu nežinai, tai ir patylėk. Kultūros pirmiau pasimokyk, prieš kreipdamasis į viešas institucijas (pagaliau, ačiū Dievui, jis gavo pasakyti savo frazę). Tuoj atsiųsiu elektriką.
               Elektriką? Ant mūsų vanduo bėga, ne elektra…
               Jūs nesuprantat, sistema elektrifikuota, au to ma ti zuo ta. Jūsų name, matyt, išmušė saugiklius, reikia grąžinti juos į darbinį režimą.
              Bet…
              Tuoj viską sutvarkysim, elektrikas jau išvažiavo, vėl sumelavo dispečeris.
              O negalima būtų tiesiog užsukti čiaupą?
                 Nebūkit mažas vaikas, dabar ne akmens amžius. Kas būtų, jei lakstytumėm po miestą ir užsukinėtumėm kranelius? Sistema valdoma iš vieningo centro. Viskas patikima, greita ir saugu.
Aišku, atsitinka sutrikimų, bet viskas pataisoma. Dabar netrukdykit, ramiai ilsėkitės ir laukit,
ir padėjo ragelį.

Tada nuėjo kviesti elektriko, kuris kartu su kitais darbininkais, santechniku ir suvirintoju, ilsėjosi poilsio zonoje. Ryšys su ja kol kas dar nebuvo įrengtas, tad dispečeriui tekdavo kiek prasivaikščioti. Davęs anam reikiamus nurodymus, grįžo į budinčiąją dalį.

Telefonas vėl plyšojo, skydelis rodė vis tą patį numerį.
                  Kantrybės, kantrybės, pagalba jau važiuoja, ramino aną linijos galą dispečeris.

Po dešimties minučių paskambino elektrikas: Prieštaringoje gatvėje nėra 10-o numerio, tiksliau 10 nr. tai vaikų darželis.
                  Aš gi tau sakiau Priešinga gatvė, Priešinga, supratai? Palauk, pažiūrėsiu į žemėlapį. Nešinas telefonu nubėgo prie Šeškinės spintos. Taaaip, tu, reiškiasi, dabar Prieštaringoje, aha, štai ji. O Priešinga... a, toliau. Dar neprivažiavai, taigi dabar važiuok tiesiai iki Prieštaravimų aikštės, ten suk į kairę, į Priešgynos skersgatvį, taip nukirsi lanką. Tada privažiuosi Priešų prospektą, suk į dešinę, pirma sankryža bus Priešybių gatvė, o kita - Priešinga, supratai? Pakartok.
                  O, velnias, nėra ką kartoti, atsitrenkiau bekalbėdamas į šviesoforą, neišėmiau posūkio.
                  Kokio posūkio, lėk į Priešingą pusę.
                  Negaliu, mane jau užblokavo kiti automobiliai. Turiu laukti policijos.

Dispečeris nusikeikė ir numetė ragelį. Tada vėl sučirškė skambutis, numeris ant skydelio jau buvo gerai žinomas.
Iškart susitvardęs dispečeris nusistebėjo į ragelį, kad pagalba dar neatvyko ir pažadėjo anam galui tučtuojau pereiti prie plano nr.2.
                  Koks dar planas nr.2? Ar nebuvo galima iškart prie jo pereiti?
                  Jokiu būdu, būtinas eiliškumas, jei nepavyko pirmas planas ir buvo gauti trys skambučiai iš to paties abonento, tada galima vykdyti antrą veiksmų planą, tokios instrukcijos. Sakykime, jūs skambinote tris kartus, nors iš tiesų tik du, bet...
                  O siaube. Tai greičiau darykite ką nors, dabar jau skęsta visas namas. Kas tame antrame plane?
                   Tiesioginis įsikišimas, visko neturiu teisės viešinti, tai labai slapta. Kantrybės, mes su jumis. Viskas, baigiu ryšį, pereinu prie plano nr.2. Paprastai jis padeda.
                    O kiek dar jų liko?
                    Tikėkimės kitų neprireiks, ir padėjo ragelį.

Veiksmų planas nr.2. Aišku, dispečeris labai gerai jį žinojo atmintinai, bet dėl viso pikto atsivertė papkę su atitinkamu pavadinimu. Taip, kaip ir sakiau: būtina sąlyga trys pagalbos skambučiai iš to paties abonento per vieną parą. Toliau vykdytojai: suvirintojas ir santechnikas. Ką gi, einu kviesti.
Toliau dar buvo smulkiai vardijami paeiliui visi veiksmai ir priemonės, reikalingos plano įgyvendinimui, bet dispečeris visko jau nebeskaitė, bėgo į poilsio zoną, kol pakeliui prisiminė, kad turi santechniko mobilaus telefono numerį, tad iškart sustojo ir eidamas atgal pasuko iš savo mobilaus.
Kai aniedu atėjo, dispečeris sekdamas instrukcija liepė jiems pasirašyti registracijos žurnale, užrašė adresą ant firminio blanko ir darbus, kuriuos jie turi atlikti, tai yra – nupjauti specialiąją spyną ir užsukti vandens čiaupą. Dar įdavė jiems rezervinę spyną, kuri laikinai bus pakabinta vietoje nupjautos.

Šioje vietoje reikia paaiškinti vandens ūkio įmonės vidinę tvarką. Visos boilerinės buvo rakinamos specialiomis spynomis, kurių raktai buvo laikomi generalinio direktoriaus kabinete ir niekam neišduodami, idant nebūtų galima pasigaminti dublikatų. Taip įmonei sekėsi apsisaugoti nuo vandens vagysčių ir duomenų klastojimo. Bet išeiginėms ir švenčių dienoms buvo skirtas planas nr.2, kuris leido extra atveju autogenu nupjauti specialiąsias spynas ir laikinai pakabinti paprastas. Tam darbui ir buvo pusei etato pasamdytas suvirintojas. Santechnikas atidarytoje boilerinėje atlikdavo reikiamus darbus.

Dabar būtent ir yra tas extra atvejis, nusprendė dispečeris, kadangi kito elektriko šventinę dieną neprisišauksi, o anas avarijoje gali praleisti ne vieną valandą.  Užpiltieji kaimynai, neduok Dieve, gali pasidaryti nekontroliuojami ir tada jau aš pats galiu tapti užpultasis.
Kaip tik šiuo metu jie vėl skambino, tą  rodė telefono skydelis, bet dispečeris nusprendė neatsakyti. Keturi, penki, šeši… skambučiai ir viskas, ačiū Dievui, galima atsipūsti.

Po kurio laiko, jau atsipūtęs, dispečeris vėl nuėjo prie spintos su užrašu “Šeškinė”. Įdomu, atsidarė ją ir paspaudė raudoną mygtuką ant Priešingos gt. 10 numerio. O velnias, sistema suveikė, žalias užgeso, o raudonas užsidegė, vadinasi vandens padavimas atjungtas. Dispečeris pripuolė prie telefono.
              Nagi, nagi, greičiau, kur jūs, po galais. Alio, čia dispečeris jums skambina iš vandens ūkio, ar vanduo nustojo bėgti?... Grįžo kaimynai? Tai ko jūs, po paraliais, man iškart nepranešėt?... Skambinot?... Eikit jūs šikt, atsiprašant... šikniai, sakau, jūs, apsišikėliai nelaimigi... kultūros? Nemokykit manęs, eikit…
Ir padėjo ragelį.
Dabar griebėsi mobilaus ir susuko santechnikui.
               Jau nereikia nieko pjauti…ką? jau nupjovėt? Kurių galų taip skubėjot, kokio velnio persistengėt?... Aš liepiau?... Durniai jūs, štai ką aš jums pasakysiu. Viskas. Grįžkite.
Ir susinervinęs sėdo rašyti ataskaitos į  registracijos žurnalą, kaip įpareigojo instrukcija.

Po kiek laiko grįžo ir santechnikas su suvirintoju, kuris pirmą kartą atliko savo darbą nuo tada, kai įsidarbino. Matėsi, kad yra patenkintas ir pavargęs. Dispečeris nusiuntė juos ilsėtis.

Tada vėl suskambo skambutis. Numeris vis dar buvo tas pats.
               Na, nesiruošė mandagiauti dispečeris, ko dar reikia? … Vandens? Jums dar maža?...
Gerai, gerai, nereikia mūsų gąsdinti, tuoj įjungsiu… Pirmiau norėjot, kad išjungčiau, dabar, kad įjungčiau, apsispręskit vieną kartą… jau jungiu.
Ir paspaudė žalią mygtuką ant Priešingos gt. nr.10.
              Dabar pabandykit, turėtų bėgti... Ką? Nesupratau... Atleiskit, tuoj sutvarkysim.
Ir nulėkė į poilsio zoną, pamiršęs, kad turi įsivedęs santechniko mobilaus telefono numerį.