Stoviu ten, kur baltai lijo dangus į raudoną vandenį.
Ten ant įdegusios žolės - ošė tamsa.
Ten- susipykę šešėliai svaidėsi šviesos pliūpsniais.
Pergale ten nekvepėjo - stumdėsi saldutė kova.
Juodi prakaito lašai varva rausva žeme - žole- skaisčiu vargetos skarmalu- nugesusiu krauju - manimi.
Kiek ten buvo spalvų! Koks neįpareigojantis kontrastas! Kokia kelionė!
Ten purtėsi prakeiksmas, ten verkė palaiminimas, ten dainavo pamišimas, ten žaizdom alsavo talentas.
Ten - ant mano ribos - buvau vienintelė riba.
Mosikuoju valdovės skuduru, baudžiauninko skeptru.
Tyliu meile, bučiuoju kančia.
Ten stoviu su nusiverkusiu žibintu.
Ten - savo lūšnos ištaigingume - ieškau paklydusio Lobio.
Amžino kaip atradimas, svajingo nelyginant praradimas.
Uždegančio. Užburiančio. Žudančio.

Lobis Leisgyvis.
Dusinamas baimės furijų, prievartaujamas abejojimų kandžių.
Todėl Ten jau per skurdu. Baigia nusekti gyvasis vanduo.
Kovos įkarštį parsiduoda aistra. Skečiasi žemės paslaptys.
Tuštybe puotauja elgeta.
Svyruoju aštriuose buvimo rėmuose. Betėviais šunyčiais skęsta pareigos, nuodėmės, tiesos, vertinimai... tuštuma.
Aš mirštu tyla, nusiduriu žodžiais.
Aš išgydysiu Lobio agoniją.
Paslėpsiu ieškojimus tamsos.
Iškovotą prasmės skarmalą, prakaito ir šešėlių tikrumą.
Spalvas, kelionę,talentą nuo pasaulio Tikinčiojo Maldoje. Rizikos nuoduose. Geismo triumfe, atkalumo kulminacijoj.
Ten vėl Baltai lis dangus į raudoną vandenį.
Ten įdegusi žolė žels baimės kryžium .
Ten šešėliai riš sielos siūlę.
Nes Ten nebėra ribos - net aš jau ne riba.