Reinė nuklydo prisiminimuose; atsiminė keistą pušų kvapą, aukštą mėlyną dangų, klegančias jame žuvėdras, deginantį delnus vašką.
– Kai buvau trejų metukų netekau savo tėvelių, jie užsimušė autoavarijoje, ir su jais žuvo mano broliukas, – išsidavė.
– Tu niekados man nesakei, - abstulbo Džema; ji tikėjo, kad jos neturi paslapčių. O pasirodo klydo.
– Našlaitėle!.. – ranka apkabino per nugarą tėvas. – Mano miela, našlaitėle!..
– Buvau maža ir jų veidų neatsimenu, – ji, juk neverkia, staiga prisiminė savo taisyklę. - Ilgesys nežinomui nepaaiškinamas. Gyvenu ir tiek... Nežinau ką praradau, nežinau ką galėčiau dabar turėti.
– Aš... – Džema pakrypo, ir išsitraukė cigaretę. – Atleisk, tu man niekados tai nesakei, – pasakė vėjo taršomais plaukais, įstrigusiais lūpų kampučiuose.
Reinė linktelėjo galvą; ji atleido, nes buvo iš tų, kurios nemėgsta skųstis.
- Apie tai niekados negalvojau, net neleidau sau tai daryti. Užrakinau giliai širdyje. Asmeniškumai man per daug brangūs, kad jais dalintis, - ramiai atsakė Džemai, ir atrodo ši, šiek tiek, įsižeidė: pasimetusi svarstė ką toliau atsakyti.
– Jei tau taip geriau… – nedrąsiai sulemeno. – Tikiuosi, dėl to nesigaili.
Ar turėjo pykti ant tėvų už neatsargumą vairuojant mašiną? Kažin ar tai ką nors pakeistų, pagalvojo Reinė ir kreivai nusišypsojusi tarė: – Kas išgalėtų susigyventi su sau svetimu skausmu ar svetima netektimi?.. Tai kam apie tai kalbėti? Likau gyva – turiu gyventi, ir tai turiu daryti aš, o ne kiti.
– Visada galima kreiptis pagalbos į specialistus, o geriausia išeitis – tai draugai ir šeima, – nesutiko Džema, tačiau už tą kreivą šypsnį jos veide atleido.
– Žmonės yra tikrų tikriausi gyvūnai, – šaltai pasakė Reinė. – Dar ir paukščiai…Tad, kuriam iš jų man verkšlenti? Kulturingumas, draugiškumas, užuojauta - sėdint prie mūsų bendro pietų stalo, yra neišsenkantys gerumo požymiai; bet baigiasi vienu vieninteliu pirstelėjimu nuo jo atsistojus, arba, nuleidus savo mėšlą tualete; ir tai, galėtų būti, vienas iš didžiausių mano nusivylimų. Liečiant slapčiausias paslaptis… Atleisk, Džema, gal esu tau per bloga draugė, labai atsiprašau, – tada paėjusi žingsnį atgal, link stovinčio tėvo, pradėjo pokalbį: – Jūs labai geras žmogus... – prabilo; svetimos veide vagelės, kažkuom atrodė artimos ir jaukios. – Esu tikra, kad Merė jus labai mylėjo… Jums už tai bus atlyginta, – stebėjo kaip tėvas nukėlia rudą velvetinę baretę, žili plaukai užkrenta ant jo baltos kaktos; suvirpa kietos lūpos.
Kartais, tiesiog, nenorime kalbėtis, pagalvojo Reinė, tai atsitinka tada, kai neturime ką pasakyti, pritrūkstame kalbos ar norime patylėti. Akivaizdu, kad tas kartas buvo dabar – tai pokalbis be atitinkamos reikšmės žodžių. Bet Džema pasijautė stokojanti dėmesio: kur du, ten trečias nebereikalingas, pagavo save galvojant, tarsi kalta neturinti ką pasakyti.
– Kol kas, – brūkštelėjo žiebtuvėlio akmenuką, - telieka nepagrįstai spėlioti, – išpūtė sotų dūmą, – dėl kokios priežasties nužudė jūsų dukrą. Ar jums neįdomu?.. Tuščias vokas užrašytas ne jos vardu, prabangus kaklo vėrinys ir žiedas – nesu ją mačius, kad ji taip puoštųsi... Nelaimės išvakarėse, iš kart po koncerto, minėjo, kad eis į kiną. Šis keistas įvykis, miestelio tragedija, kažkas paslaptingo, gal net gėdingo – manote, ji buvo angelas, be nuodėmių? O kas… - nepabaigė pasižiūrėjusi uždegančiu įkvėpimu, katino pasiruošusio pulti.
– Džema!.. – tyliai užprotestavo Reinė.
– Kambaryje buvo ne viena. Visi tai žino.
– Policija išsiaiškins, – pertraukė tėvas; sukimšo negerąjį Dižną atgal į butelį, – telieka laukti ir tikėti, kad nusikaltėlis bus nubaustas, – sandariai jį uždarė.
– Jis nusišovė. Policija jau viską žino.
– Džema! – piktai dėbtelėjo.
– Nusišovė?.. – vešlūs antakiai pakilo. – Nusišovė?! – nusijuokė lyg šmėkla, balsas suskilo byrančiais veidrodžiais; neišlaikęs šūtelėjo: – To tikrai maža!.. Prakeiktas gyvulys!..
– Jis laikė ginklą savo namuose, greičiausiai buvo psichiškai nesveikas, na, šiek tiek, keistoko būdo… Sakyčiau, emociškai nestabilus. Iššovė sau į krūtinę, atrodo, pataikė į širdį. Koks beprotis galėtų sau tai padaryti?
– Pats didžiausias! Tai drąsus žingsnis nusibausti; bet jo kaltės neišperka!.. Vadinasi... jis pats save nusiteisė, – nugręžė liūdnas akis į šalį, ir pagalvojęs pridūrė: – deje, šis faktas, kad jis nebegyvas, mano dukters nebesugrąžins. Aš jos neišsaugojau, – servetėle nuspaudė susikaupusias ašaras, – bet kas tai galėjo žinoti? Juk niekas, išskyrus mane.
Ar aš esu gyva dėl to, kad saugausi, staiga susijaudino Reinė.
– Ar galima išsaugoti savo artimo gyvybę? Ji tokia brangi, neįkainuojama ir neišsaugojama. Nekaltinkite savęs, jūs ne kaltas. Mano tėvai taip pat nekalti. Kalta žmogaus prigimtis – mirtingumas. Tik mirtingumas, ir daugiau niekas… Net ir jūs.
– Mano mieloji, – tėvo liūdnas veidas nušvito, išsisklaidė. – Dievas padarė neištaisomą klaidą. – mįslingai pasakė. – Pagimdė mus žvėrimis. Bet jo valia, – atrodė maloniai nustebintas Reinės paprastumu, labai patenkintas ja. – Jūs nuostabi pašnekovė, mieloji! Nuostabi ir nuoširdi, kaip mano Merė, ji tokia buvo…bet dabar turiu eiti… jei, tik panorėsite – mano namai jums visada atviri, o jums, – atsisuko į Džemą, – dėkoju už suteiktą informaciją, – jūs, prašau, būkite atsargi.
Džema delne gniaužė suteptą krauju nosinę; tada pažvelgė į tėvo nueinančią figūrą pavymui. Nerangiai užsivožė ant galvos juodos striukės gobtuvą, ir atsisukusi į sukastą, kapą keistai burbtelėjus, tarė:
– Viskas per daug paprasta...
Reinė krūtelėjo, atsitūpusi palietė baltas rožes smėlyje, kurias paliko Merės tėvas – maloniausias kada nors sutiktas vyriškis, turbūt, toks dabar būtų ir jos tėvas. Būtent toks, būtent kaip ir jis – jautrus, bei rūpestingas.
– Reine, gal sutiktum nakvoti pas mane? Turiu butelį vyno, – jos pravertos lūpos nusviro žemyn, ji išvydo vaiduoklį: o kas, jei Reinė keistai elgsis?..