Saulelė plieskė viršum galvų: geltonų pienių jūros ir gelsvų mergaitės plaukų. Žmogienos aplink nebūtų užuodęs nė pats alkaniausias vilkas. Tik mergaičiukei nebuvo ramu...
Jos basos kojos mielai atguldavo ant kiekvienos vieškelio pėdos. Taip rūpestingai, tarsi vaikystė, kurioje geltonplaukė savo didelėmis akimis stebėdavo po liūties ant to paties kelio išplaukusius sliekus. Ir skaičiuodavo anuos, abiejų rankų pirštus lenkdama dešimtis kartų.
Kai vėjelis gaiviai sukinėjosi aplink ir tos minutės, svaigiame šokyje su juo, lėkė strimgalviais, kvatodamos per pievas, saulė dangumi pamažėl visgi ritosi žemyn. Ir kažkas po ta kaukole, aptempta skaniai įdegusia minkštute odele, žinojo – žmonės štai ten, už ano miškelio medžių viršūnių...
Akys. Kurios moka ne(pa)sakyt, virpa iš malonumo kaskart sverdamos kitus ir užsimerkia, kai kažkuris galiausiai nuo tų svarstyklių nuslysta. Burnos. Kurios darniai traukia sutartines ir bučiuoja burnas, kurios kąstų už jas. Rankos. Kurios turi pirštus, kadaise paėmusius darbo įrankį. Ir dabar darbų paletę išmarginusios tokiais atspalviais, apie kuriuos žinant iš anksto, tie patys pirštai kažin ar būtų susilenkę tada, prieš metų su daugybe nuliukų.
Tačiau gelsvų plaukų mergaitė basomis kojomis netrukus jau mynė nebe pievų kelelį, o Miesto šaligatvį šaltą. Ir neramu jai buvo širdy. Ir tempė ją kažin kas atgalios į pievas žaliąsias. Ir gelbėjo mergaičiukę tada tas pats, kaip ir vakarais prieš tąjį – mažytis Dievas viduje, kurį taip rūpestingai ant rankų švelniųjų sūpavo.