3. Slogi kelionė

Vadui netikėtai užmigus, žvalgas tyliai prisiartino prie jo, pamėgino ką nors įžiūrėti tamsoje, kurioje, žinoma, nieko įstabaus nepasirodė. Po to nurimęs įlindo atgal į apleistą rutulį, susirado iš Klimo Beitso išmuštą ginklą. Jausdamasis saugesniu, priėjo prie miegančiojo ir jau ketino kuo nors kietu vožtelti despotui į galvą. Tačiau susilaikė, supratęs, kad sumanymas ne pats geriausias. Atsisakęs drastiškos idėjos, Gomas nuvilko giliai įmigusį pilotą greta anuomet aptikto negyvo padaro, tam, kad prabudęs šiek tiek pagyvėtų.
Tuo metu buvo visiškai tamsu, nors į akį durk. Bet, nepaisant blogo matomumo, Airesas sugrįžęs atgal, kur rado ginklą, ilgam rutulyje neužsibuvo. Neaptikęs daugiau nieko geriamo ar valgomo, nedelsdamas iš čia pasišalino.
Naktis pasitaikė be galo vėsi, todėl žvalgas, trokšdamas kuo toliau nutolti nuo nedraugingo piloto, pasuko link kadaise pastebėto \"kirmino\", juolab, kad bent judant galėjo tikėtis nesušalti.
Objektas buvo ne mažiau įdomus. Ten netgi tamsoje menkutėj žvaigždžių  šviesoje buvo galima įžiūrėti anksčiau nepastebėtų angų. Kai kurios, matyt, atstojo langus, o dvi skylės - duris. Konstatuodamas apie tai, ką aptiko, Gomas mintyse pagalvojo: \"ko gero tas lavonas visai ne protaujančios būtybės.\" Taip manyti jį paskatino tų durų dydis, lyginant šias su negyvu kūnu. Įejimui skirtos angos buvo mažesnės už tą nežinomąjį...
Į \"kirmino\" vidų žvalgas neužsuko - paprasčiausiai nesitikėjo nieko gero rasti. Be to, vien to objekto išvaizda nelabai kėlė pasitikėjimą. Vis dėlto savisaugos instinktas buvo galingesnis už bet kokį smalsumą ir vėjavaikišką drąsą. Gomas norėjo kuo skubiau nešdintis tolyn nuo nemalonumus sėjančio bendrakelionio. O eiti  buvo kur. Net beveik aklinoje tamsoje keliautojas pastebėjo tolumoje dunksančius neaukštus klanus į kurių keteras nei dieną, nei jau sutemus nė vienas iš astronistų žvalgų neatkreipė dėmesio. Galbūt taip nutiko dėl to, kad jų dviejų žvilgsnius patraukė neįprastesni objektai...
Gomas jau turėjo kelionės tikslą. Nedvejodamas pasuko kalnų link net nežinodamas kiek laiko ten keliaus, ir ką ten galų gale suras. Vienintelė paguoda - pagaliau bus toli nuo despoto, kurį turėjo pakęsti visą kelionės į Oldarabą laiką.
Sidabraspalvis rutulys ir keistoji kirmelė neilgai trukus liko toli užnugaryje. Iki kalnų vis dar buvo tolokai, gal dar ne vienas sekinantis kilometras. Aplinkui plytėjo niekuo neišsiskirianti dykra. Naktį atsėlinęs šaltis atrodo, visai neketino atlėgti. Tik dar labiau skverbėsi į neapsaugotas vietas. Šiek tiek nuo šaltos nakties saugojo bėglį jo paties skafandras, nors ausis ir veidą niekas nedengė.
Airesas sparčiai seko, tačiau vilko kojas, mėgindamas įtikinti save, kad tik priekyje yra išsigelbėjimas, nors kūnas be perstojo priminė, kad reikalingas maistas ir vanduo, reikalavo sustoti ir bent pailsėti. Priešindamasis visiems tiems monams, Gomas judėjo kaip niekad ryžtingai ir visiškai ne taip kaip anuomet į rutulį. Jei kas nors kitas būtų stebėjęs į keliautoją, galėjo tik stebėtis ta tarytum užprogramuota astronisto drąsa, nes priekyje nebuvo nieko kito - tik nežinomybė, o su ja - pavojai...
Virš planetos dangus nesikeitė. Švietė neryškūs nepažįstamų žvaigždžių taškeliai. Esminis to dangaus keistumas tas, kad niekur nebuvo jokio mėnulio. Šis pasaulis gyveno tarytum pagl visai kitus dėsnius.
Kalnų masyvas nebuvo arti, ko buvo galima anksčiau tikėtis. Jie atrodė lyg miražas. Tačiau astronistas vis dar tebesitikėjo rasti išsigelbėjimą. Galvodamas apie gyvybę  ir mirtį, Airesas suspėjo mintyse apžvelgti ko buvo vertas tas jo nueitas gyvenimo kelias - nuo pat skurdžios vaikystės, iki tremties zemlianistų lageryje. Atsiminė ir apie netikėtą pasiūlymą tarnauti astronistų laivyne. Iš niekingo lagerio ištraukė patsai Klimas... Puikiai pervertė visus prisiminimus apie paskutines dienas prieš paskutinį skrydį. Optimistinių minčių tąkart būta kur kas gausiau negu dabar. Gomui netgi buvo leidžiama pakrikštyti planetą į kurią buvo siunčiamas tam, kad ją ištirtų. Nieko nesakančius skaitmenis ir raides netikėtai pakeitė Oldarabos vardas. Oldaraba Airesui priminė kalnakasių gyvenvietę tolimoje Venojoje, kur pirmą kartą rado prieglobstį nuo visur šmirinėjančių ginkluotų politikų. Ta gyvenvietė priminė salą, kur retai užklysta visoks blogis. Oldarabos planeta buvo toli nuo bet kokių civilizacijos centrų, todėl jaunas specialistas tikėjosi, kad čia irgi bus panašu. Tačiau užnugaryje, pačioje planetoje, vis dar liko nuolat tvyranti grėsmė...
Bežingsniuodamas Gomas visai netikėtai išgirdo čiurlenimą. Iš pradžių vos ne vos girdimą, o paskui vis aiškesnį. Jis paspartino žingsnius, manydamas, kad priekyje, tamsoje, yra vanduo, tikėdamasis tik ne apgaulės ir mirties.
Bet visgi žmogaus laukė kas kita.  Pasiekus kažin kokį upokšnį, Aireso uoslę pasiekė aitrus amoniako kvapas. Ta smarvė jam buvo daug ką reiškiantis smūgis. Vandens vis dar nebuvo, nors kūnas šio primygtinai reikalavo.
Tas Gomą nuvylęs upokšnis nebuvo platus. Žmogus  jį lengvai peržengė. Atsidūręs anapus dvokiančios tėkmės, daugiau nestabtelėjo. Kęsdamas visas kančias, suvokė kag netgi mintys darosi vis bukesnės, tarsi pavargusios kaip ir išsekintas kūnas. Traukdamas į priekį su gerokai nugesintu optimizmu mintijo: \"Dabar tikrai man bus mirtis. Jei visos čia upės tokios - aš žuvęs...\"
Visgi siaura kalnų juosta ryškėjo, bet tik keliautojui nepastebint.
Ėmus po truputėlį aušti, Airesas vis dar tebeslinko pirmyn. Kalnai buvo visai netoli, tačiau keliautojas tik bukai vilkosi į priekį. Bet pakankamai prašvitus žvalgą sukrėtė netikėtas reginys. Priešakyje visa plytinti lyguma buvo tiesiog nusėta pamėkliškų kūnų, panašių į tą, prie kokio dar vakar paliko miegantį Beitsą. Tokio lavonų kiekio Airesas nebuvo regėjęs jokiame filme, o juolab - realybėje. Šviesoje tų kadaise mirusių vargšų kaulai atrodė violetiniai. Tarp tų griaučių daug kur telkšojo kažin koks  tamsus skystis, aiškiai kontrastuojantis su gelsvu lygumos smėliu. Regis nuo jo tvoskė specifinis puvėsių kvapas.
Šviesoje Gomas galėjo aiškiai pamatyti ir apibūdinti tų nežinomų padarų išvaizdą. Pastarieji priminė tiesiog korėtą sferą kurios priešinguose galuose kyšojo tiesios it kokie čiuptuvai ataugos.
Nepaisant tos niūrios panoramos, keliautojas nusprendė eiti pirmyn. Jį ir toliau traukė nematoma jėga, kuriai pasipriešinti net nemėgino.