Šaltoj nakty šiurena vėjas
kampus aplankydamas visus,
žvelgia pro stiklą apdulkėjusį,
į mūsų aprimusius namus.
Čia, šiltoj kertėj ir lovoj užkamšytoj,
mažylė bando pasaką skaityti:
vargsta ji ties Grytute ir Jonuku,
nes blakstiena taikos priglust
prie akiduobių savų.
Ji vis mėgina įsitaisyt poilsiui lauktam,
bet akis komanduoja:
Dar ne laikas tam,
dar Grytutei ir Jonukui gresia krosnis įkūrenta,
Reiks jiems nešt kudašių
jei nenori būt suvalgyti.