2. Reginiai

- Gomai, gal turi šiluminį pistoletą? Jis tikrai man praverstų.
Airesas atrodė šiek tiek nustebęs. Dėl to ir pasidomėjo:
- Kam jis tau? Mes galime ir be ginklų apsieiti.
- O jeigu čia veisiasi kokie nors padarai?
Gomo lūpose sužibo šypsena.
- Tu vis dar tiki tais fantastiniais romanais?
- Kodėl negaliu jais tikėti? Lemordaro planetoje pats savo akimis regėjau tik fantastams įsivaizduojamas pabaisas. Padarų yra ir Naujajame Orlande. Ne visi pasauliai yra tušti.
Pavaldinys neatsakė, nors vyresnysis pilotas lyg ir laukė atsakymo. Vadas buvo kantrus storulis, kai to tikrai užsinori. Airesas – priešingai – dažniausiai pakankamai ramus. Šią akimirką  jis visgi neiškentė:
- Ar eisim artyn prie rutulio?
- O kaipgi... Mes ne tik prie jo prisiartinsim, bet ir įlysim vidun.
- Tu žadi pats atlikti tokį darbą? – susidomėjo bendrakelionis.
Klimas, užtikrintas savimi ir neabejodamas sumanymo sėkme, atsakė:
- Žinoma, juk aš dar iki šiol esu vadas, atsakingas už misiją. Aš tau įsakysiu ten lysti. Juk toks mūsų darbas...
Žvalgui Airesui netikėtai kilo nekontroliuojamas įtūžis, jog vos ne vos susilaikė nenusikeikęs, suvokdamas, kad taip neturėtų būti: ekstremalių situacijų instrukcijose buvo aiškiai parašyta, kad žvalgai privalo drauge spręsti užklupusias problemas, nesivadovaudami autokratiniais principais. Deja, Gomas suprato, kad dvidešimt aštuntasis punktas Klimui Beitsui lyg ir visiškai negalioja.
- Ginklo neturiu, - numykė žvalgas.
- Na ir kas, kad neturi, - iškošė vyresnysis pilotas, - leisdamas suprasti, kad savo ketinimų negalvoja atsisakyti.
- Niekur neisiu, - paprieštaravo Gomas.
- Privalai eiti, - vos susitvardė Beitsas, tačiau po kelių akimirkų spyriu pavaldiniui į pilvą paragino šį pajudėti. Pastarasis, susirietęs iš skausmo, metė niekinantį žvilgsnį į savitvardą praradusį astronautą. Airesas visiškai nesitikėjo tokio savo tiesioginio vado elgesio. Per tuos ilgus skrydžio mėnesius vyresnysis pilotas, nors ir buvo impulsyvus, daug keikėsi ir retai tvardėsi, tačiau niekada nenaudojo jėgos prieš rangu žemesnį pavaldinį. O gal jis taip tuomet darė vengdamas  stebėjimo sistemų, kurių netrūko kosmobilyje?
-Ar  pagaliau eisi? - užriko ant skausmą kenčiančio Aireso nusileisti neketinantis Beitsas. –Jei nevykdysi mano įsakymo, tiesiog pribaigsiu tave gnaizeriu. Aš tave dar ne taip pašokdinsiu...
“Taip,” – suprato Gomas Airesas, - “su tuo niekšu negalima juokauti. Dabar įvykdysiu to šunsnukio įsakymą, bet rytą jis tikrai prabus plikas kaip...”
Nebaigęs minties, nenoriai artinosi prie rutulio. Beitsas, matyt saugodamas savo kailį, liko keliais metrais atsilikęs, laukdamas kas toliau bus. Tuo metu jaunesnysis žvalgas, apžiūrėdamas rutulyje aptiktą neaukštą keturkampę landą, priėjo prie jos...
Objekto viduje buvo tamsu. Dvokė guma ir kažkokia dvėseliena. Neturėdamas netgi paprasčiausio žibintuvėlio, sukaupęs paskutinius drąsos likučius, su baime atsidūrė viduje. Net iš lauko pasigirdę raginimai nepadrąsino prievarta stumiamo astronisto. Neiškentęs Airesas išspjovė:
- Eik velniop! Kur aš turiu eiti, neturėdamas jokio prožektoriaus ir nematydamas kas čia, viduje, yra?
Baigęs sakinį  Klimo pavaldinys išgirdo švokštelėjimą ir beveik tuomet nuaidėjusį trenksmą. Tai buvo į jį lėkęs akmuo, pataikęs tik į metalinę statinio sieną. Tačiau po dūžio rutulio viduje netikėtai įsižiebė blausi šviesa. Ir jos pakako, kad žvalgas viską įžiūrėtų. Apsulbintas netikėtumų, Gomas savo akimis pamatė sferiškoje patalpoje stovinčius keistų formų pultus prie kurių nebuvo jokių krėslų, o virš mygtukų miško – ekranų. Vietoj įprastų monitorių – kabantys metaliniai lakštai. Pasieniuose gulėjo išbarstytos keistos detalės. Viename patalpos pakraštyje riogsojo masyvus beformis daiktas, primenantis nežinomos sistemos variklį. Net ir neišmanančiam buvo aišku, kad tas prietaisas yra sugadintas – jį pažeidė ugnis. Štai dėl ko patalpoje vis dar tvyrojo šleikštus sudegusios gumos kvapas.
- Tai gal čia ir numigsime, - pagaliau atlėgo Klimas, netikėtai pasirodęs angoje, - o gal ir ilgesniam laikui įsikursim.
Tačiau vis dar išgyvendamas neseniai patirtą pažeminimą, Airesas degė vos ne vos sulaikoma neapykanta nemėgiamam vadui. Jis troško šį tiesiog pribaigti dar neįžengusį patalpos vidun. Norėjo, bet visgi neišdrįso, nors savo sumanymo neatsisakė – paprasčiausiai jį atidėjo kitam laikui. Žvalgas nusprendė palaukti patogesnio momento, kai galės atsilyginti  priešui ir laisvai pabėgti...
Apžiūrėjęs patalpą Klimo pavaldinys aptiko kažkokį tamsų kanistrą, kuriame, pasirodo buvo šiek tiek geriamo vandens. Tačiau vyresnysis pilotas buvo apsukresnis. Vadas, nesidrovėdamas ir nesusimąstydamas ar to vandens pakaks abiem, pasičiupo tarą tiesiai iš žvalgo rankų ir suskubo godžiai tuštinti turinį. Pavaldinys bandė papriekaištauti ir griebė pustuštį kanistrą:
- To vandens juk labai nedaug...
- Nutilk, arba aš tave dar pamokysiu karo disciplinos.
Prie puslankiu sustatytų pultų vos neįsižiebė dar vienas konfliktas. Vadas net suriko:
- Liaukis, arba  tave nudėsiu!
Deja, Airesas buvo nuolaidesnis. Jis atidavė  vandens likučius. Vyresnysis pilotas godžiai rijo tai, kas liko. Kai numalšino savo troškulį, baką  nusviedė  netoli išėjimo. Jaunesnysis žvalgas priėjęs prie taros paėmė šią ir įsitikino, kad viduje jau nieko nelikę. Klimo pavaldinio nevilčiai nebuvo ribų:
- Tu tikras sumautas zemlianistas! Kad tu nudvėstum, apsinuodijęs tuo išgertu birzgalu... Aš...
Gomas net pats nesuvokdamas iš kažkur traukė geležinį strypą ir užsimojo ant Klimo plikės. Tačiau piloto būta apsukresnio. Sunkus ir aštrus gelžgalys susmigo į minkšto metalo grindis. Vado įtūžiui nebebuvo ribų. Turėdamas galingą pistoletą, kuriuo jau ne kartą ketino sudoroti  pavaldinį, daiktą išsitraukė iš dėklo. Ilgas vamzdis nukrypo aukai į akis. Tačiau žvalgas, net ir labai išvargintas sunkios dienos, sugebėjo pasipriešinti – žaibišku judesiu išmušė vadui iš rankų grėsmę kėlusį ginklą. Gnaizeris nučiuožė kažkur už keistų pultų. Paskui nepasidavęs žvalgas drožė savo viršininkui  kumščiu į dantis. Šis susvirduliavęs tiesiog praplyšo:
- Kaip tu išdrįsai!? Šunsnuki, tu trokšti iš manęs atimti gyvybę?!
- Norėjau tik tave pamokyti, – Gomas ganėtinai ramiu tonu ištarė, - o ne  pribaigti, ką visai neseniai norėjai padaryti su manimi. Kodėl turiu stovėti kaip stuobrys ir laukti, kol tu nuspausi savo pyškalo gaiduką?
- Aš norėjau tik taikiai su tavim dirbti, - atkirto nurimęs vadas.
- Tu juk pats žinai, kad  kalbi netiesą. Švaistaisi ginklu, o vadini tai taika? Ir dar drįsti šitokius veiksmus pavadinti taika? Net patys niekingiausi zemlianistai labiau vertina kitų gyvybes...
Vadas, nors ir gerokai ataušęs, iškošė:
- Ar gali vieną kartą nutilti?
Tačiau peštynės nebesitęsė. Du žvalgai nustojo svaidytis į viens kitą įžeidimus. Susitvardę išėjo iš rutulio, kur sutemose ramiai prakalbo. Astronistų žvalgai stebėjosi netoliese dunksančia pailga nežinomos kilmės mase, fosforuojančia  naktyje. Po kurio laiko tos mirksinčios švieselės išnyko. Daiktas virto su tamsa susiliejančia mase. Vadas netikėtai kreipėsi į pavaldinį.
- Ar tau ne keista, matant šitą keistą “kirmėlę”?
- Kažkodėl ne. Jau baigiu apsiprasti prie staigmenų, kurias mesteli šitas pasaulis.
- O man kelia tam tikrus įtarimus. – garsiai mintijo Klimas Beitsas, - Man tiesiog kilo viena mintis, kad...
-Žiūrėk, tik pažiūrėk, ten, priekyje lavonas!
Airesas įsistebeilijo į priekyje pastebėtą kažin kokio gyvio skeletą, kuris nepriminė jokį matytą padarą. To kūno likučiai bolavo smėlyje visai netoli nuo stovinčių žvalgų.
- Net ir man nekelia jis džiaugsmo, - mintijo balsu vadas, nors vargu ar jį  kas būtų išgąsdinę, ne nebent nepaklusnus pavaldinys... Paskui plikis pridūrė:
- Kokia čia galėtų būti rūšis? Vietinė, ar svetimos kilmės? O gal šios planetos civilizacijos atstovo likučiai?
- Oldarabos civilizacija... Argi gali būti dar ir tokia? Kol kas Visatoje karaliauja vien žmonės ir jokie kitokie.
- Gaila, kad nesam mokslinčiai, - šiek tiek dirbtinokai apgailestavo vadas, - bet galiu pasakyti, kad prieš atvykstant pats buvai įsitikinęs, kad čia tikrai ką nors aptiksime.
- Prisimenu, - Gomas pripažino savo kadaise ištartus žodžius.
Su lig tais žodžiais jie du nutilo ir įsiklausė į  garsus.

Pasaulis nebuvo visai numiręs, kaip, kad manė anksčiau. Tolumoje pasigirdo žodžiais neaprašomas švogždimas, o dar truputį vėliau kitame dykynės pakraštyje nuvilnijo netikėtai  ramybę praplėšęs trenksmas. Tie garsai taip ir liko neįminta paslaptimi. Astronistai, genami savisaugos instinkto, suskubo link rutulio. Klimas pirmas  prisiartino prie objekto angos. Tačiau  nepaaiškinamomis aplinkybėmis suklupo ant slenksčio ir išsitiesė, užstodamas įėjimą. Vadas nemirė. Gomas pastebėjo, kad vyresnysis pilotas paprasčiausiai užmigo - matė kaip kilnojasi krūtinė, taigi jo gyvybei dar nebuvo rimto pavojaus. Žvalgas netgi nudžiugo, nes neišmetė iš galvos savo senojo sumanymo, juolab, kad auka buvo bemaž bejėgė. Bet  iš pradžių nusprendė paieškoti ar liko kur nors vandens, nes jautė, kad artinasi dehidratacija, jei neras ko nors geriamo. Deja, rutulio viduje nebebuvo daugiau jokio indo, kuriame būtų likę daugiau už lašą vandens... Tą akimirką Airesas vėl įsiplieskė pykčiu. Tik per stebuklą jis nesuknežino savo vado galvos.

Bus dar