1. Iki sutemstant

Diena tame nesvetingame pasaulyje pasitaikė lyg tyčia nepaprastai kaitri. Trys skirtingos saulės pašlėlusiai kaitino suskeldėjusią ir nualintą planetos žemę. Toji kaitra  neaplenkė sulamdyto kosmobilio, kuriame lindėjo du astronautai. Jie viduje jautėsi tarsi  konservų dėžutėje, nes aparatas nebegalėjo pakilti - nusileidimas ant svetimo pasaulio pasitaikė nesėkmingas. Planeta skraidyklę buvo rakinte prirakinusi prie savo įkaitusio paviršiaus, nes kosmobilis pasirodo esąs nepataisomai sugedęs. Astronautai neskubėjo laukan - išorėje oro sąlygos pasirodė esančios kur kas prastesnės už tas, kabinoje. Tačiau ir vienas ir kitas žmogus kažin ko tikėjosi: ar lietaus, ar debesų, kurie galėtų uždengti tas žvaigždes ir atvėsinti įkaitusią dykumą.
Tačiau laukiama laimė nesirodė...
Klimas Beitsas - to aplamdyto kosmobilio vyresnysis pilotas - minkštame krėsle sėdėjo susimąstęs. Dar kartą pamėgino prabudinti neveikiančius kondicionierius, tačiau galutinai įsitikino, kad prietaisas neveiks. Pilotas žinojo, kad su artimiausia baze nėra jokio ryšio ir tas faktas  jį labiausiai liūdino. Bet jo bendrakelionis Gomas Airesas bergždžiai pamėgino jį paguosti:
- Gal žvaigždių skleidžiama radiacija nustelbia radijo bangas? Palaukim sutemų, jei jos čia egzistuoja.
Beitsas keleivį tik išpeikė. Griežtas piloto balsas nutildė Gomą. Jis daugiau tąkart neprašneko. Tik tylėjo laukdamas to paties kaip ir sugedusio aparato savininkas.
Bet staiga jiems abiems betylint išorėj kažkas smarkiai sugriaudėjo, o žemę gerokai sukrėtė. Vyresnysis pilotas ne juokais sunerimo, pamanęs kad jau artėja galas.
Dundėjimas pasigirdo dar kartą. Nuo smarkios vibracijos virš vado galvos kabėjęs šalmas nukrito jam pačiam ant galvos. Staigmena dar labiau įpykino suirzusį Klimą. Šis vos tvardėsi. Gomas puikiai pažinojo pilotą, todėl netaręs nė žodžio atsargiai pasitraukė tolyn nuo šio žmogaus. Tačiau Klimas nepuolė ant keleivio - susitvardė ir įsispoksojo į plokščius ekranus, kurie nerodė nieko. Visgi tokia atomazga nustebino šalimais sėdintį Airesą.
Paskui įsivyravo ilga tyla. Žemė nebevirpėjo, dundesys daugiau nepasigirdo, kosmobilio viduje nebuvo jokio garso. Bet visgi keliauninkai neištvėrė. Klimas pirmas prabilo nelabai tikėdamas sulaukti atsakymo:
- Kas gi čia galėjo būti?
Bet atsiliepti Airesui neteko. Jau pro mažus iliuminatorius abu pastebėjo dundesių pasekmes. Aplink kosmobilį buvo išbarstyti  dideli aštriabriauniai akmenys, kurių anksčiau toje nuo karščio suskeldėjusioje lygumoje nebuvo. Rieduliai smėlyje išmušė nemažas dubes. Kosmobilio savininkas visgi prašneko:
- Labai panašu į kosmines šiukšles. Gerai nors tiek, kad mums patiems nekliuvo...
Šis pasaulis, regis, nebuvo gyvenamas, nes jos netanki atmosfera, ko gero, puikiausiai praleido gyvybei pavojingus spindulius, o ką jau bešnekėti apie įvairius meteoritus.
Kosmobilio viduje kaitra neatlėgo. Po akmenų kritimo kabinoje tapo dar tvankiau. Žmonių veidais žliaugė prakaitas, o jiems patiems darėsi silpna. Ir Klimas, ir Gomas velniškai buvo ištroškę. Bet labiausiai abu norėjo iš čia kuo greičiau išsinešdinti. Labiausiai geidžiama vieta buvo Žemė, kurią paskutinįsyk matė prieš porą metų - tiek laiko truko jų skrydis į nežinią, į pasaulį, kuris žmonėms grąsino atsidėkoti mirtimi.
Abu keliauninkai tarnavo astronistų žvalgyboje. Ta politinė jėga dosniai žadėjo tyrinėtojams atsilyginti už pargabentą informaciją, nes gyvybiškai  svarbu buvo rasti tinkamų teritorijų naujakuriams ir karinėms bazėms. Todėl toli teko klajoti tolimame Užžemyje, kur nėra nė vieno priešiškai nusiteikusio zemlianisto, bet pasitaiko kitų pavojų su kuriais susidurti tenka dažnai.
Žvalgai savo atlyginimu negalėjo skųstis. Štai kodėl Klimas ir Gomas sutiko ieškoti tų Naujų pasaulių...
-Klimai, ar iš tikrųjų mes neturim daugiau nė lašo vandens?
-Nėra, visiškai nėra! - netgi piktokai iškošė vyresnysis pilotas.
Beitsas nudelbė akis į grindis ir po trumpos pauzės pridūrė:
-Man atrodo, kad čia žūsime ir tik todėl aš šaukiu: susitaikyk su mintimi, kad mirsim!
Airesas  šito nenorėjo. Jis netikėjo, kad netoliese visur kur pasisuksi telaukia tik mirtis.
Vadas buvo kitoks. Dabar sis atsiskleidė kaip pesimistas ir vargiai galėjo dabar susitvardyti. Gomas netgi stebėjosi kaip šiam žmogui  vadovybė patikėjo tokią svarbią užduotį, o dar ir vadovauti.
O pavaldinys, netgi neturėdamas aiškios vizijos laukė neapibrėžtų stebuklų. Gal dėl to jis prabilo:
- Vade, aš einu laukan.
Vado veidą šiek tiek pagyvino skurdi šypsena:
- Eini mirti?
- Ne, - atkirto padėjėjas, - einu gyventi.
Klimas išgirdęs šitą frazę garsiai nusijuokė, o susitvardęs prašneko su ironiška šypsena lūpose:
- Gal tau bloga? Gal  galvoje "ne visi"?
Taip iškošęs jis parodė pirštu sau į smilkinį.
Tačiau Airesas nieko nepasakęs  pasuko durų rankenėlę ir dingo už jų. Vadas šitą akimrką atrodė susijaudinęs. Pyktį pakeitė nerimas. Žvalgas  bijojo, kad drąsuolis  kartais nežūtų greičiau už jį ir nerimavo, kad tas kur nors toli nepabėgtų. Todėl Klimas  pakilo nuo  krėslo, užsimaukšlino ant grindų besivoliojantį šalmą ir užtrenkęs volframu kaustytas kosmobilio duris trapu nusileido ant karščiu alsuojančios raudonų plytų spalvos žemės.
Šalmo mikrofonas veikė užtikrintai. Klimas sustojęs suriko į šalmofoną:
-Sugrįžk!
Bet bendrakelionis, deja, neatsiliepė. Pilotas  ne juokais išsigando, praregėjęs viziją, kad nepaklusnus  pilotas savo tiesioginį viršininką paliko tiesiog mirti šioje sausoje dykynėje.
Tuo tarpu Gomas Airesas užlindęs už masyvaus akmens nusimaukšlino šalmą ir pasuko prie dar didesnių riedulių, kurie plačiu žiedu buvo sukritę aplink kosmobilį. Pažvelgęs į neveikiančią skraidyklę suprato, kad dabar ši verta tik konservų dėžutės vardo: sparnų nebebuvo - šie nulaužti  voliojosi tarp riedulių. Korpusas be pagražinimų iš tiesų priminė metalinę dėžutę...
Džiugesio nebuvo, tačiau žvalgo mintyse buvo bent viena paguoda. Numetęs ant smėlio šalmą suvokė, kad kvėpuoja normaliu oru. Tas faktas jį ir paskatino kuo greičiau nutolti nuo kosmobilio.
Vadas tuo metu nekantravo. Jam buvo svarbu prašapęs kolega.

Vos tik Klimas Beitsas nutolo nuo aplamdytos skraidyklės, į šią vožėsi iš dangaus nukritęs akmuo. Tik saugus atstumas pilotą išgelbėjo nuo mirties. Nublokštas oro bangos ir atsidūręs giliai puriame smėlyje, trumpam prarado nuovoką kas vyksta ir kur esąs. Kai atsipeikėjo jis išvydo aukštai į mėlyną padangę kylantį ugnies liežuvį. Tuo metu prakeikta diena artėjo į pabaigą. Dvi saulės buvo nusileidusios, o trečioji palengva artinosi link horizonto. Oras nebuvo toks įkaitęs kaip vidurdienį, todėl viskas atrodė netgi konfortiška...
Vėliau ugnis po mažu nuslopo - regis baigėsi visi degalai ir tai, kas dar buvo degu. Nelikus tikslui būti arti kosmobilio Klimas apsižvalgęs nusprendė eiti kur akys veda.

Gomas Airesas metras po metro tolo nuo sprogimo sudarkytos mašinos. Jis pagaliau pasiekė lygią smėlingą lygumą, kurioje jokios žolės, jokio vabaliuko, ko būtų buvę galima tikėtis normalioje gyvenamoje planetoje. Tačiau žvalgas neprarado optimizmo. Atgal jo nesugrąžino tas sprogimas net ir mintys, kad vadas galėjo pražūti.
Ir iš kur jis pražus, - pagalvojo keliauninkas ką tik išgirdęs pažįstamą balsą. Ogi užnugaryje link jo bėgo Klimas Beitsas, kuris per garsiagalbį šaukė:
- Ačiū už išgelbėjimą!
Tokia padėka buvo itin reta. Dažniausiai vadas savo pavaldinį pasiųsdavo velniop.
- Ką tu čia kalbi?
Prisiartinęs prie nustebusio Gomo, uždusęs prabilo:
- Tu išgelbėjai mano užpakalį, nes išviliojei iš tos prakeiktos dėžės. Jeigu ne tu mes abu būtume po žeme.
Airesas stengėsi pasirodyti nesuprantąs apie ką vyksta kalba:
- Nuo ko žuvę?
- Mūsų grabas sprogo. Argi nepastebėjai sprogimo ir ugnies?
- Mačiau, - palingavo galvą tyrinėtojas, tik visiškai nenumaniau dėl ko taip atsitiko...
Tik dabar vadas pastebėjo, kad pavaldinys nevilki jokio šalmo ir kvėpuoja šito pasaulio oru.

Daugiau žodžių nebuvo. Jie pajudėjo neaiškia kryptimi. Pasaulis abiems buvo visiškai nepžįstamas, tad kur eiti neatrodė kažkas ypatingo. Tačiau tas ėjimas nebuvo betikslis. Žmonės temstant artinosi prie dar anksčiau pastebėto sidabraspalvio rutulio, o tolėliau nuo jo dunksojo pailgas melsvas objektas. Besileidžiančios saulės šviesoje ta ilga ir keista masė keitė atspalvius, todėl atrodė tarsi stiklinė. Tiedu daiktai pakėlė abiejų keliauninkų nuotaikas. Nerimą, baimę ir neviltį netikėtai pakeitė optimizmo kibirkštėlės. Tačiau labiau viliojo tik tas masyvus nedidelės trobelės dydžio rutulys. Žmonės slapčia tikėjosi ten rasti vandens, vėsą ir ką nors valgomo. Tiesa, ten galėjo rasti visai ką kita. Gal viduje slapstėsi neregėtas padaras, kuris galėjo abu suryti, paįvairindamas savo racioną. Tačiau tomis minutėmis žvalgams net nekilo panašios mintys. Jie artinosi akis įsmeigę į rutulyje pastebėtą landą...

Bus dar.