Priviso pilnos galvos utelių
Mažų ir didelių minčių,
Kurios nežino savo paskirties
Auginti, saugoti, baltus balandžius.
Palietus juodus plaukus,
Jauti, jog visas pulkas šnara
Kaip šilumą pajutusi mėsa sau tyliai šneka
Keliaudama į saugią vietą
Kad niekas kitas nesuėstų.
Parazitės dauginasi, bet nenyksta
Keliauja svetimais plaukais
Į naują protą
Kad žmonėse išplistų...
Pirma auka, kas negalvoja
Antra, kam rūpi pinigai
Trečia, pamiršusi apsaugoti save
Ketvirta, penkta ir šimtas...
Stop!
Invazijai!
Teks gyventi karantine
Išardžius gražų širšių šeimos lizdą,
Dauguma bėgs su savais
O keli dar pasiliks -
Išgirst žinių, kas infekuotas,
O kas dar turi laisvės
Apsispręsti, turėt savas mintis
Ir nebijot žiūrėt į veidrodį,
Nors gal ten ir ne tai,
Ką tu matai?
Juk įdomu,
Ką rodo laikrodis.
Apkrėsti skubėjimu gyventi
Jau nieko neregi.
Tik aikčioja netekę žado
Priėję liepto galą.