į savo glėbį įsupa erdvė
ir aš apsimetu,
jog pamiršau žodžius
rankas ir lūpas
užsimerkiu
dar tvirčiau
tavęs aš nepažįstu
niekad nemačiau
esu labai labai
kokonas

šypsais
kalbi ramiai
esu sausra, geriu žodžius
bet, žinoma, apsimenu,
kad nieko negirdžiu
bet, po velnių,
užsiliepsnoja ausys
stoviu prieš tave
lyg būčiau nekalta mergaitė

veltui gesinu tą gaisrą
kalbos padargai irgi nebeveikia
drebu prieš savo valią
jei prasižioju, iš burnos
bjauri nesąmonė iššoka
aš ją dar šimtą sykių
pakartoju

o tu šypsais
kalbi ramiai
sakai,
jog esame tiktai krantai,
kuriems nesusitikti niekados
štai šitaip mes gyvenam
ir kvėpuojam
tarp mūsų plakas upė amžinoji

tik retsykiais pavirstame žalčiais
nusivyniojančiais į tamsą