Ėžiai – visi ežiai gyvenantys ne Europoje ir turintys labai aštrius spėglius.

Ėžys vardu asilA gyveno visai ne vieną kartą. asilA nebuvo labai mėgstamas Ėžių kaimelyje, nes nenorėdavo viską daryti taip pat, kaip kiti Ėžiai. Visų pirma asilA savo vardą rašydavo atvirkščiai. Nors tas atvirkštumas taip pat buvo netradiciškai atvirkščias. Savo vardo Ėžys nepradėdavo rašyti didžiąja raide t.y. A, o priešingai – pirmoji buvo mažoji, o štai paskutinė – didžioji. Ramūs ir tvarkingi ėžių kaimo gyvuotojai niekaip negalėjo suprasti, kodėl asilA yra toks keistuolis priešgyna.
Kita nenormalybė buvo ta, jog ėžys –asilA nuolat taukšdavo nesąmones. Ypatingai dažnai jis kalbėdavo apie paslaptingą dalyką pavadinimu „persikūnijimas“. asilA kas kartą sutikęs labiau bendrauti linkusį ėžį imdavo pasakoti apie praėjusius gyvenimus, kuriuos neva jis nugyveno anksčiau. Tokių kalbėjimų metu (o gal derėtų sakyti metais, nes ėžys nebebuvo jaunas ir jau daug laiko pliurpė visai neėžiškas keistenybes, erzindamas kaimelio bendruomenę) ėžiai sužinodavo daug naujų ir kartais ypač bauginančių žodžių, kaip „generalgubernatoriuS“, „ filosofaS“, „feniksaS“ ir pan. Drąsiausi ryždavosi paklausti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, tačiau vos tik asilA pradėdavo smulkiau apie kurį vieną jų kalbėti, jam iš burnos išsiliedavo tokių keistų žodžių srautas, jog drąsuoliai gailėdavosi klausę, mat naktį iš baimės vos galėdavo užmigti. O jei ir miegodavo, tai sapnuose juos persekiodavo visokie „alfabetaI“, „rojalistaI“ ir panašios baisybės, kurių jie net įsivaizduoti nepajėgė.
Daugelis ėžių kaimo gyventojų nemėgo asilA ir už tai, kad jis niekada neprisidėdavo prie bendros kaimelio gerovės ir švaros. asilA niekad negalėjai pamatyti valančio savo urvelį, šluojančio taką ar renkančio supuvusius obuolius Apvaliojoje aikštėje.
Tuo metu, kai jis netaukšdavo niekų apie gyvenimus ar negyvenimus, asilA grodavo įvairiausiais instrumentais, kuriuos, kaip pats manė, būdamas be galo gabus ir protingas, gaminosi pats. Kokių tik daiktų daiktelių jis neturėjo... Vienam urvelio kampe stovėjo iš obuolių sėklų ir džiovintų kriaušių odelių pagamintas barškaliukas, kitame – riešutų bei medžio šakelių būgnelis. Adatėlės, nukritę ėžių spygliai, lapai, šermukšnių uogos – viskas šiam keistam padarui galėjo prabilti muzika. O pagaminęs naują instrumentą, asilA dienų dienas grodavo ir grodavo visur: namie, kieme, aikštėje...
Ėžių bendruomenė buvo tikrai labai rami ir darbšti, tad toks triukšmadarys-tinginys ją be galo erzino. Protingiausias ėžijos atstovas be jokios abejonės buvo Ėženijus de la Ėžys. Ėženijus pasakojo, jog savo kelionių po Europą metu jis buvo girdėjęs apie keistą ligą, kuri visokio plauko(dyglio) ėžius paverčia keistais. Ne veltui Ėženijus de la Ėžys buvo laikomas protingiausiu ėžijos atstovu – ilgas savaites įtemptai įtempęs savo spėgliuotas smegenis, vieną rytą jis pagaliau prisiminė, kaip reikia tokią ligą išgydyti.
Vieną ankstyvo pavasario dieną sukvietė ėžiai pasitarimą, kad greičiau nutartų, kada ir kaip galės pradėti asilA gydymą. Apvalioji aikštė jau seniai nebuvo mačiusi tiek ėžių, kurių visas pulkas sugūžėjo tą dieną. Pačiame diskusijos įkarštyje Ėženijus de la Ėžys buvo paprašytas išdėstyti gydymo metodą.
- Mieli ėžiai, - pradėjo jis, - nė vienas save gerbiantis ėžijos narys negali lengva ranka numoti į vieno iš saviškių ligą. Tai, kas užpuolė mūsų mieląjį asilA, kurį iš tikro derėtų vadinti Asila, yra rimta ir sunki keistumo liga, kankinanti ne vieną Europos ežį. Aš, kaip doras ir savo giminiečius mylintis ėžys, jaučiu pareigą jums papasakoti, ką mes turime kuo greičiau daryti, jeigu norime ir toliau draugiškai ir tvarkingai gyventi be jokio keistumo. Įsidėmėkite: keistumas yra baisi liga, UŽKREČIAMA liga, kuri graso kiekvienam iš mūsų.
Po šių žodžių pasigirdo išsigandę balsai, prašantys Ėženijaus kuo greičiau dėstyti jo planą.
- Nurimkite, draugai, išeitis yra. Galbūt net paprastesnė nei jums gali pasirodyti. Kuo greičiau turime nueiti į mūsų giminiečio asilA namus ir su juo padaryti štai ką:

Pirma. (I) Sugirdyti tris litrus švaraus pieno ir palaukti kol jis užsinorės į tualetą. (taip išvalysime iš jos visus keistus skysčius)
Antra (II) Nuskusti visus spėglius ir nuprausti ėžį švariame piene.
Trečia (III) Nunešti jį į Apvaliąją aikštę ir pakabinti ant senosios obels , kad jos išmintis išvaikytų iš asilA galvos visas keistenybes.
Trečia su puse (III, 5) Taip jis turi iškabėti visus metus.
Kaip tarė Ėženijus, taip ėžiai ir padarė. Visa ėžija išskubėjo tiesiai į asilA namus. Na, o šis labai apsidžiaugė tokia gausia kompanija, nes kaip tik buvo baigęs gaminti naują instrumentą iš kiškio plaukų ir norėjo pakoncertuoti savo bičiuliams. Deja, jo ir ėžių norai, eilinį kartą nesutapo...

Iškabėjo asilA aikštėje dieną, iškabėjo dvi, savaitę, mėnesį, visą pavasarį. Laukais nubėgo vasara, nuliuoksėjo ruduo, praūžė žiema. Žiūri ėžiai – ogi vėl pavasaris, šniokščia upelyje tirpstančios pusnys, paukščiai tik skrajoja pamiške.
Susirinko visi į aikštę ir eina asilA pažiūrėti. Keli drąsesni iš karto nužingsniavo prie kabančio ėžio, kuriam jau ir spygliai buvo ataugę. Išgirdęs ateinant ėžius, asilA pramerkė vieną akį, pramerkė antrą, nusižiovavo ir nušoko nuo medžio. Tyli ėžiai sustoję ir nesupranta, kas čia daros. Net virvių neliko... Ėžiams stovint ir spoksant į asilA, šis ėmė ir prabilo:
- Buda sėdėjo po medžiu, asilA ant medžio – kuris geresnis, a?
asilA nužvelgė visus ėžius, tačiau nesulaukęs atsakymo apsisuko ir nuėjo namo taręs:
- Tai bent nusnaudžiau, tiek visokių instrumentų prisapnavau, reikia kibt greičiau į darbą.
Ir kad pasigirs raudos iš kairės ir dešinės... Verkia ėžiai, kad dabar ir juos keistumas pagaus. Ėženijus de la Ėžys patylėjo, pasiklausė ir liūdnai palingavęs galvą tepasakė:
- Ech, mūsų ėžiai keistesni ir už Europos ežius...