Skiriu Lietuvos įstojimo į Es dienai

Lavonas plaukė tai panirdamas, tai vėl išnirdamas į upės paviršių. Kartais banga jį apversdavo, parodydama lavono priekinę arba nugarinę dalį, idant įdėmus stebėtojas galėtų susidaryti išsamų plaukiko portretą. Tai buvo vyras, maždaug keturių dešimčių metų amžiaus, kiek pliktelėjęs nuo kaktos, su ūsais, vilkėjo tamsią striukę, kelnių beveik nesimatė, greičiausiai jos buvo juodos. Daugiau nieko ir nebuvo matyti, galima buvo tik spėti, kad lavonu jis tapo neseniai, nes veido bruožai dar nebuvo išsitrynę nuo ilgo mirkimo vandenyje.
Plaukė jis gana pavyzdingai, upės viduriu, negrėsdamas atsitrenkti į dambų akmenis arba tiltų atramas. Ir tai buvo savaime suprantama, nes pavasario polaidžio vandenys pastebimai praplėtė upės vagą. Diena buvo graži, saulėta, tad plaukti buvo vienas malonumas. Matėsi, kad lavono neslėgė jokie rūpesčiai, problemos, nekamavo nesibaigiantys klausimai, jis buvo besvoris, ant kojų nebuvo prikabinta grindinio plyta, rankos nesurištos, išsivadavęs nuo nepakenčiamos gyvenimo naštos, laisvas erdvėje ir laike, nerūpestingas ir atsipūtęs jis leidosi nešamas upės tėkmės, pirmą kartą gyvenime nebandydamas irtis prieš srovę. Jis buvo žavus savo pasirinkime.
Tokį jį sunku buvo nepastebėti. Tokį laisvą ir nepriklausomą. Toks jis tiesiog badyte badė akis. Toks jis buvo stačiai nepakenčiamas.

Mamyte, mamyte, žiūrėk ten dėdė plaukia, sušuko ant tilto stovintis berniukas. Mama jau pusvalandis kalbėjosi su sutikta vidury tilto drauge ir abi net nemanė nueiti kur nors kitur ramiai pasikalbėti, mat abi skubėjo ir neturėjo laiko, tad pokalbis vyko lygiai per vidury tilto.
Tegul sau plaukia, atsakė mama, net nesumojusi, kad plaukimui sezonas dar netinkamas. Bet draugė metė žvilgsnį ir nustėro: oi, jam dar nereikėtų to matyti, ir užstojo berniukui vaizdą savo galingu stuomeniu, tada ir mama sužiuro, taip pat aiktelėjo, abi paskubėjo atsisveikinti, nors dar ir pusės nespėjo visko išsipasakoti, ir išsilakstė į priešingas puses.
O lavonas ir toliau linksmas ir patenkintas skubėjo į savo amžinąjį uostą. Oras buvo puikus, tiesiog nuostabus, po ilgo spyriojimosi žiema pagaliau pasidavė ir pavasaris visa jėga puolė vytis prarastas dienas, šildydamas žemę ir naikindamas paskutinius žiemos pėdsakus. Lavono veidas, apšviestas ryškios saulės ir nuskalautas vandens, prašviesėjo, raukšlės išsilygino ir atrodė jau gerokai jaunesnis. Lavonas galima sakyti švytėte švytėjo.

Tokį švytintį jį ir pastebėjo nuo kranto vienas žvejas, pamanė, o kas gi ten taip švyti vidury upės?, o velnias, taigi skenduolis plaukia. Ką daryti? Nepaleisdamas meškerės susirado kišenėje telefoną. Koks gi numeris? a, 112, taip, alio, alio, čia ... Tuo metu meškerę stipriai truktelėjo užkibusi žuvis, ji išsprūdo iš rankų, mėgindamas sučiupti žvejas išmetė ir telefoną, meškerė nusivijo skenduolį, o telefonas nėrė į upės gelmę, tuo paskendėlio gelbėjimo operacija ir baigėsi. Tpfu, tpfu, tpfu, tūkstantį kartų tpfu, po velnių, prakeiktas skenduolis, kad tu sprandą nusisuktum, idiote.
Lavonas paskutinių žodžių, aišku, jau negirdėjo, kitaip būtų galėjęs visai be reikalo susinervinti. Bet ir be to nevaržomas plaukimas kada nors turėjo baigtis. Neužilgo pasirodė akmenuoti slenksčiai, kurių nepajėgė visai paslėpti net pavasarinio polaidžio vandenys. Vajetau vajetau, kas dabar bus? Į pirmus akmenis lavonas gan žaismingai kaukštelėjo kelis kartus pakaušiu, neįtardamas nieko bloga, po to kažkodėl apsivertė ir ėmė nosimi baksnoti slenksčius lyg sveikindamasis ir sakydamas, ei, na ko jūs tokie nedraugiški, man skauda. Deja, jo skundams ir dejonėms akmenys liko nebylūs. Tada lavonui nieko kito nebeliko kaip vėl atvirsti veidu į Aukščiausiąjį. Ir tada slenksčiai baigėsi.

Dabar lavonas jau nebeatrodė toks linksmas ir savimi patenkintas. Priešingai, jo veidas akivaizdžiai demonstravo didelį susirūpinimą ir baimę.
O čia dar kelios varnos neatstojamai priskreto prie lavono veido, besitaikstydamos ant jo patogiai nutūpti ir iškabinti dešinę akį, kuri po pasivažinėjimo per slenksčius kažkodėl atsimerkė ir atspindėjo saulės spindulius nelyginant briliantas, o varnos labai smalsios, kaip ir visos moterys, tam, kas blizga. Viena pagaliau prisitaikė prie lavono judėjimo ir sėkmingai nutūpė ant krūtinės, kiek pamindžikavo ir pagaliau sustingo, pasiruošusi snapu kirsti į akį. Laimei varnų keliamas triukšmas atkreipė ant kranto paslapčia rūkiusių vaikų dėmesį, tuoj sumetę koks reikalas, jie pasišovė gelbėti skriaudžiamą skenduolį. Kas turėjo ragatkę, kas akmenais ėmė svaidyti į užpuolikes ir tos turėjo trauktis, garsiai grasindamos sugrįžti.
Mėtyti akmenis vaikam patiko labiau nei rūkyti, tad nelikus varnų buvo pasirinktas likęs objektas, tai yra lavonas. Akmenys dideli ir maži krito aplink nelaimėlį, vienas kitas pataikydamas ir į jį patį. Srovė šioje vietoje kaip tyčia buvo lėta, upė praplatėjusi, tad tikėtis greito išsigelbėjimo nebuvo vilties. Ne gana to, vaikam toptelėjo į galvą puiki mintis tiesiu taikymu nuleisti ant vargšo vyro akmenų bombas nuo netoliese esančio tilto, kai tas plauks pro jį. Kai kurie atsinešė ir pusplytes. Sviedinių atsargos sparčiai augo, lavonui iš lėto artėjant link tilto. Susidūrimas buvo neišvengiamas, trauktis nebuvo kur, tad lavonas, susitaikęs su likimu,  nuolankiai yrėsi prie savo sužvėrėjusių budelių.
Budeliai išsidėstė palei turėklus su savo plytgaliais garsiai šūkaudami karo šūkius (dabar tau galas, ateik, ateik, stipena), taip drąsindami save ir vienas kitą. Nekantresni jau iš toliau pradėjo apšaudymą, ant lavono krito vis daugiau ir daugiau akmenų, veidas visai apsiniaukė, dešinė akis vėl užsimerkė, galų gale jis praplaukė pro tilto apačią, tada jam teko sunkiausi sviediniai, visi teko į galvą, o vienas pataikė į kaktą ir ta lyg atrakinta skrynelė staiga atvėrė savo dangtį. Vaikai suklykė iš siaubo, sumišusio su susižavėjimu, ir puolė kitapus tilto laukti lavono. Tas po akimirkos pasirodė su atverta kaukole, iš kurios vandens skalaujamos į vandenį ardėsi smegenys, kurias tuoj pasigavo kvailos žuvys, matyt galvojusios, kad nuo to jos taps protingesnės.
Vaikai nuščiuvę stebėjo savo išpuolio padarinius ir, kai lavonas nuplaukė jau palyginti toli, susigėdę ir susimąstę vėl nukiūtino į artimiausius krūmus parūkyti.

Diena vis dar buvo puiki, saulė ryškiai brovėsi į gamtovaizdį, atidengdama visas po žiemos žolės dar nespėtas paslėpti šiukšles. O kur šiukšlės, ten turėtų būti ir tuščių butelių, neveltui sumąstė porelė bomžų. Taip begrybaudami stiklinę tarą, jie priėjo ir upę. Ir tada išvydo mūsų gerbiamą lavoną, tiesa, jau šiek tiek apipešiotą. Jis buvo netoli kranto, tad tiedu sumetė, kad galėtų jį dėl viso pikto apieškoti, gal, pavyzdžiui, pas jį užsimetė koks vienas kitas litas arba gal net visa piniginė su tik ką paimtu avansu. Ką gali žinoti, todėl  suradę ilgą pagalį, juo sustabdė laikinai lavono kelionę ir po truputį prisitraukė jį į krantą. Kišenės, deja, visos buvo tuščios, matyt, jau kažkas prieš juos pasidarbavo. Bet užtai striukė pasirodė visai nieko, o be to dar ir kelnės galėtų praversti, todėl porelė šiuos daiktus rekvizavo, o lavonui kaip kompensaciją padovanojo skarelę, kuria aprišo atsiknojusias galvos puses. Ir tada vėl grąžino negyvėlį upei.

Vakarop upė priartėjo prie savo pabaigos, toliau jau buvo jūra. Prieš galą upė visa išsikerojo į platybes, radosi daugybė užutekių. Į vieną iš jų ir įvairavo lavonas ir sustojo prie kranto. Pailsėti. Gretimai buvo kapinės ir iš jų atėjo duobkasys po darbo dienos mėgdavęs atsipalaiduoti prie upės su buteliu vyno. Iš kur tu? paklausė, lavonas neatsakė, nešalta tau? lavonas nežinojo, ar jam šalta, todėl vėl nieko neatsakė. Gerai, ištrauksiu dėl viso pikto.
Lavoną atvilko prie medžio, prie kurio pats mėgo sėdėti, ir atrėmė į kamieną. Matau, kad apšvarino tave ir dar prikūlė kaip reikiant, ne savo noru pasimirei. Taip, keisti dabar žmonės, žiaurūs. Gersi? ne? Betgi papuolei tu tiesiai į kapines, ten, kur reikia, tiesiai man į rankas, įsivaizduoji, kaip tau pasisekė? Laimingas žmogus esi, po laiminga žvaigžde gimei, galima sakyti, tiesiai tave į dangų galiu išlydėti, čia kaip aerouostas, pakilimo takas, o aš dispečeris, viens du ir pas Abraomą. Nenori? Kodėl? Na, aišku, niekas nenori, aš irgi nelabai. Gali neatsakyti, bet jei ką, jei apsigalvosi, tai aš tuoj, viską sutvarkysiu, turiu duobę paruoštą, pakišiu tave, užpilsiu žemių, o rytoj tik karstą ant tavęs uždės ir baigta, keliausi su kolege į dausas. Susipažint laiko turėsit į valias. Žiūrėk, gal net patiksit viens kitam ir tapsit laiminga porele amžinai.
Ilgai dar pasakojosi duobkasys savo gyvenimo istoriją, nes lavonas negėrė, tad vienam jam vyno buvo pakankamai. Galop sutemo ir vynas baigėsi. Tai sakai į duobę nenori? Plauksi toliau, į vandenyną? Ką gi, tavo valia. Vieni nori į kapą, kiti į pelenus pavirsti, dar kiti trokšta pasaulio pamatyti. Gerai, aš tuoj grįšiu ir išlydėsiu tave. Pabūk, niekur neik.

Lavonas tylomis sutiko. O ir laukti ilgai nereikėjo, duobkasys tesėjo žodį ir atsitempė su savim dar visai naują didelį kryžių. Va, nudžioviau nuo vieno kapo, jam jau jo nereikės, o tau kaip tik, pritvirtinsiu tave, kaip Kristų, toks beprotis buvo, visas jūras įveiksi. Čia Nojaus vardas užrašytas, reiškiasi nuo šiol taip ir vadinsies, savo tikro vardo nepasisakei, būčiau paieškojęs, gal atsirastų kryžius ir su tavo vardu, tai dabar Nojum pabūsi. Gaila man su tavim skirtis, buvai kaip tikras draugas. Pasikalbu aš čia ir su kitais žmonėmis, nemanyk, aišku, mirusiais, bet anų aš nepažįstu, nemačiau jų niekada, o tu kas kita, tave, galima sakyti, ir pamilti suspėjau. Bus liūdna be tavęs.
Paguldęs Nojų ant kryžiaus, virvėmis pririšo kojas prie rastigalio, rankas tai prikalsiu, nepyk, daugiau virvių neturiu, bet bus tvirčiau, nes virvės nuo vandens atsileis,
                  ir ištiesęs jas ant kryžiaus skersmenų prikalė delnus į lentas.
Neskauda? lavonas neatsakė,  tu kantrus, kaip tas Jėzus. Dar ir vainiką paėmiau nuo to kapo. Užmauna jį lavonui per galvą ant krūtinės.  Čia parašyta, kodėl... tamsu, palauk tuoj žvakę uždegsiu... a... kodėl pa li kai mus šio je... a ša rų  pa kal nė je?... Liū din tys gim dy to jai. Atsakysi jiems? Ne? Tikrai, ką čia gali pasakyti, nepasisekė ir tiek.
Nulašinęs nuo žvakės vašką ant lavono kaktos, prispaudė žvakę Nojui virš nosies ir palaikė kol ta pagaliau kiek tvirčiau prilipo. Tada įleido kryžių su nauju mesiju atgal į upę...


Degantis žiburėlis greitai tolo nuo krante jam vis dar mojuojančio duobkasio. Lavono dešinė akis vėl atsimerkė. Danguje žibėjo žvaigždės. Kažkur netoliese suklykė pasiklydusi žuvėdra.



Kur lavonas?
Koks lavonas?
Neapsimetinėk, palikau tave saugoti.
Aaa, tiksliai, nepyk, buvau atsijungęs. Gal jau paėmė?
Kas paėmė? Aš tik dabar į valdybą paskambinau. Brigadą jau išsiuntė, tuoj atvažiuos, ką sakysim?
Maniau, pliusą užsidirbsim, sakys, o šitie pareigūnai veltui duonos nevalgo...
Klausyk, o pasakom, kad apsirikom, buvo lavonas, o po to atsistojo ir nuėjo, atleiskit.
Teisingai, tik dokumentus kur nors išmesk. Ir piniginę.



pastaba: netyčiom atradęs laisvo laiko peržvelgė ir paredagavo      Fintas