Buvo šaltas vasaros rytas. Žalius kalnus ir pakalnes dengė storas rūko sluoksnis. Aplinkui tvyrojo tyla.Jos neįstengė ir nenorėjo nutraukti niekas. Visi dar miegojo.
Tolumoje po truputį švito. Saulė ragino visus budintis ir keltis. Juk laukia tokia nuostabi diena.
Iš savo būstų nerangiai kėlėsi ir rąžėsi miško gyventojai. Tingiai, lyg bandydami suprasti kas įvyko. Vyturys giedojo savo ryto giesmę. Mažos skruzdėlytės jau ruošėsi būsimos sunkios dienos pradžiai. Miškas lyg iš naujo atgimęs knibždėte knibždėjo.
Kiekvienas savo rūpesčių ir lūkesčių kupinas, nusišypsoję saulei, kibo į dienos rutiną. Neužilgo miško proskynoje pasirodė ir pirmieji grybautojai. Garsiai kalbėdami ir šiugždėdami, lyg nieko nesidrovėdami, jie judėjo į priekį. Kartais atrasdami baravyką arba visą šeimyną voveraičių, jie galingai sušukdavo,lyg pasigirdami savo atradimu. Į šį gestą kiti atsakydavo pavydulingu prunkštelėjimu. Po truputėli šūksniai mažėjo, iki tol, kol jų visiškai nebesigirdėjo.
Artėjo karštas vidurdienis. Miško gyventojai stengėsi slėptis po lapuočių užuovėja. Karšti saulės spinduliai skverbėsi pro gležnus medžių lapus, svilindami ką tik prasikalusią žalią žolytę.
Prie netoli esančio mažo ežerėlio virė tikras gyvenimas. Vienoje ežero pusėje, kurią dengė medžių proskyna, gaivinančiu vandeniu mėgavosi gamtos augintiniai. Čia buvo ir galingų briedžių, ir mažų vabaliukų. Kitoje ežero pusėje - poilsiavo paaugliai. Jie taškėsi ir klykavo, lyg maži vaikai. Paaugliai vandenyje išdarinėjo įvairiausius triukus, lyg būtų tikri plaukimo asai. Ant žolytės šildėsi kita grupelė. Jie beatodairiškai mėgavosi svaigalais. Aplink buvo primėtyta tuščių butelių, cigarečių nuorūkų. Vienas, iš tos grupės vaikinas savo cigaretės nuorūką numetė toliau ant žolės, prie didelio kelmo. Nuoruka buvo neužgesusi. Staiga, pradėjo kilti dūmai. Jie peraugo į mažą liepsnelę, kuri po truputėli didėjo degindama šviežią žolę. Paaugliai pamatę tolumoje liepsną net nesistengė jos užgesinti. Liepsna didėjo, pasiglemždama miško gyventojų namus, užuovėjas ir jų vaikus. Kas galėjo tas bėgo. Liepsna supo mišką, atimdama gyvybes. Ji siekė medžių viršūnes, spragsėdama ir ūždama, nežadėjo liautis.
Tolumoje matėsi gaisrinės švyturėliai. Atvykę, jie jau nieko negalėjo padėti miškui, jis buvo sudegęs. Visa pulsavusi miške gyvybė – buvo išnykusi. Nieko nebeliko. Prireiks dar daug laiko, kada viskas iš naujo atgims. Vienas neatsakingas vaikino žingsnis pražudė daug nekaltų gyvybių.