Turiu nepaprastai gerą atmintį. Drįsčiau pasakyti, fenomenalią. Žmogui, vieninteliam iš visų būtybių, duotas kankinantis sugebėjimas užduoti klausimus apie savo praeitį. Bėgu nuo jos štai jau daugybę kartų, ir niekaip negaliu pabėgti. Na, pripažinkit, gerbiamieji, juk turite nuodėmių, kurios jus lydi diena iš dienos, ir net tada, kai išleisite paskutinį kvapą, jūsų gyvenimo filme, kurį suksite paskutinėmis akimirkomis, ne viskas bus klota rožėmis. Vieni turi labiau dėmėtą biografiją, kiti mažiau. Bet vieno gyvenimo atsiminimai niekai palyginus su tuo, kas jūsų lauktų, jeigu galėtumėt prisiminti tai, kas jus ištinka po mirties. Patikėkit, šito geriau išvengti.

Įsivėliau į keistą žaidimą. Iki šiol negaliu suprasti kaip tai atsitiko. Tikiuosi, kad šį ankstyvą lapkričio rytą pagaliau pavyks pasprukti nuo nesibaigiančio košmaro. Na, jeigu ne, beliks tik šaltas smalsumas eksperimentuojant kokiame gylyje yra egzistencijos dugnas.

Velniškai šalta, rūkas virsta tumulais. Vienok, gal ir neblogai, atrodysiu grėsmingiau visas susivėlęs, juodas, geltonai žėrinčiomis akimis išnirdamas iš miglos. Paskutinį kartą savo auką pavyko kone užhipnotizuoti kol atsitokėjo, net juokinga, kokie jautrūs įspūdžiui gali būti žmonės. Štai, durys, atsitūpsiu šalia jų ir palauksiu. Netrukus atidarys, o tada aš atliksiu savo darbą. Kvapai, Dieve mano, kiek kvapų… Kilimėlis nuzulintas, durų apačia nugraužta, užuodžiu šuns šampūno kvapą. Geri šeimininkai, dažnai šunį skalbia, jeigu net kilimėlis persisunkęs. Hmm… paskutinis mano nudobtas šuo buvo nukaršęs, pleiskanotu kailiu ir nepakenčiamai dvokė. Perkandau jam gerklę ir kosėjantį nuvilkau ant laiptų. Ten pat ir pats atsisėdau, kruvinu snukiu. Nušovė mane, aišku, kaipgi kitaip. Dabar taip lengvai nenudobčiau šuns. Mat kiekvieną kartą darausi vis mažesnis ir mažesnis. Nors ką gali žinoti, juk kai nejauti mirties baimės gali ir su pitbuliu pasiniovyti.

Kažkas ateina. Va, atsisėsiu ant šampūnuoto kilimėlio. Atidaro duris. Oi, tik nereikia krūpčioti, aš galiu ir pamurkti. Gailiai taip. Tik akis primerksiu, kad jūsų neišgąsdinti anksčiau nei reikia… Maloni moteriškė, bet, panašu, į vidų neįleis. Kvepia kūdikiu. Na nieko, mes kantrūs ir atkaklūs, palauksim tiek, kiek reikės.

Vėl išeina. Dabar nebekrūptelėjo. Sako "škac". Ech, moterie, kad tu žinotum ko aš bijau. Liksiu ant laiptų. Tikrai neišdrįs paspirti.

Nepaspyrė. Bijo, matyt. Įdienojo, darosi šilta. Atsigulsiu, šonus pašildysiu. Ėsti norisi nors vilku stauk. Beje, esu staugęs, buvau ir vilku. Patikėkit, smagu. Net juokinga kai prisimeni. Papjoviau visus gyvulius tvarte ir taip nuoširdžiai sustaugiau! Atbėgo šeimininkas su šautuvu. Amžinatilsi kvailys manė, kad išsigąsiu.

O, jūs tik pažiūrėkit. Kūdikis vežmėlyje. Nagi, moteriške, nejaugi paliksi jį kieme miegoti? Cha, še tau kad nori. Na, gali kaltinti tik save. Gerai jau gerai, nubėgsiu už vartų. Nebaisi man ta jūsų lazda, bet jums svarbu, todėl suteiksiu malonumo. Durys užsidaro, kūdikis tyliai alsuoja. Tik truputi pasirąžysiu. Visiškai mažas kūdikis. O aš didelis ir sunkus, įmitęs ir juodas. Ir akys mano gintarinės.


Išeina. Mato mane, gulintį vežimėlyje ten, kur turėtų būti kūdikio veidas. Pastėrsta. Iš rankų iškrenta šepetys. Bėga šaukdama prie manęs. Na gerai, jau, parodysiu jums savo akis, išriesiu nugarą, iššiepsiu snukį ir gerai pašnypšiu. Negaliu staugti, deja.

Oi, kokia arši moteriškė. Vos neiškabinau akies, bet vis vien išmetė mane iš vežimėlio. Puolu ir įsikabinu nagais į nuogas blauzdas. Klykia. Ne, riaumoja. Veidas persikreipęs iš skausmo, įniršio ir kančios. Nuspiria mane į šoną ir pačiumpa šluotkotį. Nagi, paskutinis raundas. Puolu vėl, bet negalima neįvertinti patelės, kurios kūdikį ką tik nužudei, įniršio. Taip jau yra. Šluotkotis sutrupina man nugurkaulį. Smūgis į galvą. Ech, viskas plaukia. Dar smūgis, bet jau ne taip skauda. Kažin, gal jau viskas? Patikėkit, aš noriu tik numirti ir nieko nebeprisiminti…