Tėte, jeigu taip aš vesčiau Aldutę? Man jau dvidešimt dveji – vieną sekmadieno popietę, kai nieko nebuvo namie pakalbino Algis tėvą.
- Tau dvidešimt dveji, o Aldutei nė septyniolikos nėra – pro kaktą pažvelgęs į sūnų, pasakė Pakalnis. – Klebonas net šliūbo neduotų.
- Na, galima palaukt. Bet iš vis, kaip tu į tai pažiūrėtum?
- Matai, Algelį – atsakė tėvas – tau reikia merginos su gera pasoga.
- O aštuoni hektarai tokios žemės ar tai ne pasoga?
- Ne visai taip. Dabar tai aštuoni, o jeigu pasirodys Jasius ir pareikalaus savo dalies? Tau liks tik keturi. Dabar, kai jau pats užvedei tokią kalbą, tai paklausyk – iš lėto, apgalvodamas kiekvieną žodį, ėmė dėstyti toliau tėvas. – Tau žadu palikt žemę, bet už tai tau teks išpasoginti Pranutę. Jeigu gausi merginą su pinigais, tu atsiteisi su Pranute, o Stasioką išleisim užkuriais. Išmokėt jo daliai aš pats dar sukrapštysiu. Taigi, išleidęs Stasį ir Pranutę, tu vienas liksi čia šeimininkauti. Kol galėsim, visi darbuosimės, o paskui mes seniai - ant išimtinės ir tada viskas tavo rankose. Tvarkingas nepraskolintas ūkis, visai neblogi trobesiai – gyvenk sau į sveikatą ant viso gero, tik duok Die gerų metų. Jei dirbsi, netingėsi, nelaidokausi, užteks tau ir savo vaikams turėsi ką palikti.
- O kodėl Stasį užkuriom? Jis irgi gali tą patį padaryti, kaip ir aš. Gali gaut piniguotą merginą ir išpasogint Pranutę.
- O kur tada tu dėsies? Išeisi su savo Aldute ant keturių hektarų? Iš karto grytelnikai ir nieko daugiau. O aš manau taip: vienas dalykas kaip ir sakiau aš pasiruošęs tau palikti ūkį, o antra – Stasys negaus tokios, kokią tu galėtum gauti.
- O kodėl gi?
- Tu pravornesnis už jį. Taip, taip, nesijuok. Aš žinau, ką sakau – pastebėjęs, kad Algis šypsosi, perspėjo tėvas. – Šitas dalykas irgi daug reiškia. Tu gali patikt bet kuriai merginai, tu ne Stasys.
- Taip manai?
- Žinoma. Na, o Aldutę išleisim už Stepo. Vaikis nieko, darbštus, guvus. Išmoks iš tėvo amato, gal jiems ir nereikės tos žemės, gal versis vien iš kalvystės. Oho, kaip dabar uždirba kalviai. Tada būtų galima ir dėl tų hektarų tartis: ar iš pusės dirbti, ar nuomuot. O svarbiausia, kad ir jis jai patinka.
- Iš kur ištraukei, – net užraudo Algis – kokius čia niekus paistai?
- Taip, taip, ar aš nematau? Ar nebuvau jaunas, ar neturėjau merginų? Seno vilko neapgausi.
- Na, jau ne – Stepui aš Aldutės neatiduosiu. Vesiu ją, o ta jos žemė ir toliau pasiliks prie mūsų kaip ir buvus. Jeigu Jasius atsiims, užteks prie visos žemės ir tų keturių hektarų. Jeigu Pranutei prireiktų greitai, tai būtų galima net juos parduot, apsieitume ir be jų. Kaip gyvenom iki šiol be tų hektarų, taip ir toliau gyvensim. Jei Pranutei iš tikrųjų išeitų kas nors su Apluku, tai jo tėvai, būdami tokie turtingi, ir nereikalautų tiek daug. Gal būtų galima tartis dalimis ar vekseliais – įsileido samprotaut Algis, bet tėvas jį sustabdė:
- Ar nežinai , kuo turtingesni, tuo didesnių ieško pasogų. Bet užteks tam kartui tos kalbos. Tegul lieka, kaip tu sakai – dėl šventos ramybės nusileido tėvas. – Pakalbėsim apie tai daugiau, kai atbūsi kariuomenę. Kai grįši atitarnavęs, nieko nelaukdami tvarkysim tuos reikalus, o dabar dar nėra kur skubėt. Tau tik dvidešimt du, o tavo Aldutei tik šešiolika.

Seniūnui atsirado daug rūpesčių. Turi jis šaukimą Stepo Rytmečio vardu ir niekur nesuranda tokio žmogaus. Perėjęs visą valsčių, jis dėl visa ko dar kartą užsuko pas kalvį Lupeikį.
- Sveikas – pasisveikino sutikęs jį kieme – tu man pasakyk, kaip čia galėtų būti?  Turiu įteikti šaukumą į kariuomenę kažkokiam Rytmečiui ir niekur tokio nerandu. Vardas ir metai būtų kaip tavo Stepo, bet pavardė ne ta.
- Tai ir yra mūsų Stepas. Ir pavardė jo Rytmetis – paaiškino kalvis.
- Po šimts, ko iš karto nesakei? Kiek aš turėjau vargo, o jis pasirodo čia pat panosėje.
- Tai, kad neklausei. Pasiteiravai sutikęs, kurių metų gimimo ir tiek.
- Kas galėjo pagalvot? – stebėjosi seniūnas. – Tiek metų kaiminystėje gyvenam ir niekada neišėjo iš kalbos. Tai jis tau ne sūnus? Jei ne sūnus, tai kas jis tau? Giminaitis koks, globotinis ar augintinis?
- Būtų lyg augintinis. Radom vieną rytą prie durų vystykluose, nuo tol ir gyvena su mumis. Mes bevaikiai, tai atsirado gerų žmonių - parūpino.
- O pavardė? Iš  kur žinai jo pavardę?
- Vardą aš jam daviau, tačiau pavardės ne. Kai nunešėm krikštyti, tai vargoninikas norėjo į metrikus įrašyti mano pavardę, bet aš nesutikau. Aš jo neįsivaikinsiu, sakau, aš tik tam kartui priglaudžiau, nežinau, ar aš jį auginsiu ar ne. Gal atsiras, kas nors kitas paims, gal į kokią prieglaudą atiduosim. Matysim, kaip bus toliau. Tada pakvietė kleboną, tas su piktumu -  įvaikint ir baigta. Jei taip, sakau, turėkit patys, kaip norėsit, taip ir užrašysit. Na tada pasitarėm, pasitarėm ir nutarėm: anksti ryte radom, tai tegul ir bus Rytmetis.
- Na, o jis pats, nieko neįtaria? Kai ėjo į mokyklą, tai reikalinga buvo pavardė. Ar niekad nepaklausė, kodėl jo kitokia pavardė nei paties?
- Mokyklon aš užrašiau savo pavarde. Mokykla - tai ne kokie metrikai.
- Bet palauk, gavo gi jis mokyklos baigimo pažymėjimą . Jei prireiks kada kur jį parodyti, bus negaliojantis, ne ta pavardė.
- Neturi jis jokio pažymėjimo. Ėjo mokyklon gal kokį keletą metų. Rašyt skaityt pramoko, ar neužtenka?
- O kaip su pasu?
- Neturi jis jokio paso. Prieš eidamas į kariuomenę išsiims, o iki tol nebuvo reikalingas.
- Tada ką gi, palieku šaukimą, pasirašyk, kad gavai ir kaip greičiau rūpinkitės paso. Greitai jau ir į kariuomenę – pasakė seniūnas, eidamas prie vartelių.  – Oi nežinau, ar labai apsidžiaugs Stepas, sužinojęs, kad tu jam ne tėvas – dar pridūrė ir atsisveikino.
- Kaip jau bus taip. Užauginau sveiką, buvo aprengtas, apautas ir pavalgęs. Dabar jau visas vyras. Grįš iš kariuomenės, kad norės galės ir toliau gyventi su mumis, nenorės – tegul daro, kaip išmano -  pasakė Lupeikis, išlydėdamas pro vartelius seniūną, ir grįžo į kalvę.
(B.d.)