Dabar Algis į Aldutę žvelgia visai kitaip.  Po vakarienės, kai visi ką nors darbuojasi, jam jau nebe vistiek, į ką pirmiausia pasižiūri Aldutė, pakėlusi nuo darbo akis: ar į jį, ar į Stepuką.  Jam darosi pikta, kad Stepas čia nuolat trinasi ir nenuleidžia nuo jos akių. Algis  jau nebeskuba kaip greičiau atsigulti pavargus, o susiradęs kokio nors darbo sėdi su visais, kol tik Aldutė ir Pranutė išeina miegot. Rytą atsikėlęs jis stengiasi pirmas ją pamatyt. Darbai laukuose daug lengvesni, kai Aldutė kur nors netoli darbuojasi. O kaip smagu kirsti rugius, kai Aldutė paskui eidama riša pėdus. Sekmadienį, eidamas iš bažnyčios, jis jau nebežiūri bernų, o taikosi, kada eis Aldutė su Pranute, ir su jomis kartu eina namo. Tik kad ir tas Stepas vis neatsilieka ir vis prie Aldutės prisvilęs, velniai jį griebtų.
  Šį sekmadienį Stepo iš vis nebuvo bažnyčioj, taigi iš miestelio jie eina namo trise. Koks kilometras vieškeliu, paskui takelis per pievas iki miškelio, pamiškė iki upelio, o už upelio prasideda Pakalnio žemės rubežiai. Iki jų sodybos iš miestelio po tiesumai gal ir bus kokie trys kilometrai, bet kai toks gražus oras, esi gražiai pasirėdęs, šventiškai  nusiteikęs su linksmomis gražiomis mergaitėmis, Algis norėtų, kad būtų daug toliau.
Na, Pranutė tai tiktai sesuo. Svarbiausia, kad netoli jo eina Aldutė, balta bliūzele, trumpu mėlynu sijonėliu apsirengusi, o per nugarą stora geltona kasa juodu kaspinu perrišta. Taip ir norisi Algiui ją timptelėti. Jo rankoje žilvičio rykštė, kurią jis nusilaužė nuo pakelės griovyje augančio krūmo. Nubraukęs lapus jis švytuoja ja, kartais nukirsdamas prie tako augančią smilgą. Prisėlinęs arčiau, rykštės galiuku pabrauko tai vienai, tai kitai per nuogą kaklą.
- Algi, atstok – pyksta Pranutė, o Aldutė tik pasimuisto. Algis pabėgėja kiek į šoną, ir vėl juokdamiesi eina toliau.
- Ei, mergaitės, ar žinot, kad šiandien gegužinė Urbono pušynėlyje? – prisiminė Algis. – Gal lekiam?
Aldutė labai norėtų, bet Pranutė purto galvą:
- Nenoriu, labai toli. Ar negalėtų surengt kur nors arčiau? Į vieną pusę dar nieko, bet kai reikia tokį kelią pareit namo, baisu ir pagalvoti.
- Alpukas palydės, nebijok, kad tik panorėtum – erzino Algis sesę.
- Atsiras, kam lydėti, žinau. Bet kas iš to, vistiek savom kojom reikės pareiti.
- Tai gal nori, kad tave parneštų?
- O ką, visai neblogai būtų. Jei sutinki parnešti, gal dar ir apsigalvosiu.
- Tegul tave Alpukas neša, o aš Aldutę mielai parneščiau – ir jis vėl bakstelėjo rykštės galiuku jai pagal ausį. – O gal einam? – vis dar kalbino mergaites.
- Pasakiau, kad ne- tai ne. Mes su Aldute neisim – už abi atsakė Pranutė – kad nori eik sau vienas.
- Na, jei jau jūs neinat, tai neisiu ir aš. Po teisybei tai tikrai per toli, o be to rytoj reikės anksti keltis prie atolo. Ne kas, kai reikia darbuotis nemiegojus.
  Einant pro miškelį Pranutė pastebėjo:
- Ar negalėtų čia surengt gegužinės, va šitame pušynėlyje? Kaip būtų gerai, taip arti. Žiūrėk, Algi, kokia graži aikštelė, kaip tik tokia, kaip pas Urboną.  Jie visi užlipo į kalnelį pasižiūrėti.
- Ir tikrai tu čia visai gerai sugalvojai. Tik išvalyti krūmus, išrauti keletą kelmų – dalykiškai svarstė Algis, žingsniais matuodamas aikštelės ilgį ir plotį. – Būtų kiek mažesnė už Urbono, bet visai užtektų ir tokios. Kokia graži vieta, ant kalniuko, prie upelio ir nuo miestelio netoli. Žiūrėk, kaip čia patiktų jaunumui.
- Kieno čia žemė? Kam priklauso tas miškas? – pasiteiravo Aldutė.
- Nežinau, reikės pasiklausti tėvo, o tada galima būtų ir susitart – visai rimtai nusiteikęs kalbėjo Algis. – Pasikvietus talką, čia viską gana greitai būtų galima sutvarkyti.
Svarstydami, aptarinėdami tą netikėtai atsiradusią idėją, jie nė nepamatė, kaip atėjo prie upelio. Algis pirmas perėjo lieptą, o mergaitės paskui jį. Aldutė pirma, Pranutė kiek atsilikusi. Kai Aldutė atėjo iki vidurio, Algis staiga stryktelėjo ir pritūpdamas ėmė supti lieptą. Sausos, lengvos lentos netruko įsisiūbuoti. Išsigandusios mergaitės įsikibo į turėklus. Grėsmingai braškėdamas lieptas taip lingavo, kad buvo baugu ne tik eiti, bet ir iš vietos pajudėti. Pranutė buvo arčiau kranto, todėl ji metėsi atgal, o Aldutė liko stovėti viduryje, laukdama, kada Algis liausis kvailiojęs. Kada jis dar porą kartų tūptelėjęs nulipo nuo liepto, Aldutė, įsikibusi į turėklus, per linguojančias lentas pradėjo slinkti į priekį. Atėjus iki galo, norėjo nušokti ant žemės, tačiau išsiūbuotas lieptas ją sumėtė, ji neišlaikė pusiausvyros ir krito tiesiai Algiui į glėbį. Jei jis nebūtų laiku prišokęs, Aldutė būtų kritusi į vandenį. Algis ir pats nesitikėjo, kad taip galėjo įvykti. Manė tik truputį mergaites pagąsdinti. Dabar tebevirpanti iš baimės Aldutė buvo jo glėbyje, veidas prie veido, lūpos prie lūpų, nors imk ir bučiuok.
  O kodėl gi ne? Ar jis ne bernas? Ar ne bernų darbas bučiuot mergeles? Kol jis bučiavo Aldutę, atėjo Pranutė ir su maldaknyge stipriai užtvojo Algiui per sprandą:
- Ar tu supranti, ką galėjai padaryt išsiūbavęs lieptą, blogas tu daikte? Prigirdyti mus sugalvojai? Aš tėtei pasakysiu.
- Aš tėtės nebijau, aš už jį didesnis – nusijuokė Algis.
- Didelis ir durnas – vis barė jį Pranutė.
Išsprūdusi iš Algio glėbio, Aldutė nežinojo, ar pykti ar juoktis. Čia ją pašaukė Pranutė:
- Griebk tu jį už skverno, aš už kito ir tempiam į upelį. Išmaudysim jį patį, tada žinos.
  Mergaitės ėmė jį tempti – jis nepasiduot. Ištrūko ir pasileido bėgti, o jos vytis. Visi pasklido po pievą, net nebeaišku , kas ką gaudo, kas nuo ko bėga. Algis sučiupo jas abi, apglėbė, stipriai prispaudė ir nepaleidžia. Jos stengiasi ištrūkt, bet jis dar tvirčiau jas laiko. Taip besistumdant Algio koja užkliuvo, jis krito ir abi užsivertė ant savęs. Juokas, šūksniai, kvatonė…
Atsikėlė susilamdę, apsipešę. Ėmė tvarkytis: nusirankiojo apkibusias žoles, apsikamšė išsipešusius marškinius, bliūzeles. Delnais apsivalė, apsilygino, susitvarkė.
  Kai parėjo namo, kieme jų laukė Stepas.
(B.d.)