jie, žalčiai,
nebeaplanko manęs,
neatsisuka pašaukti vardu
iš to paties dubenėlio nevalgo
išdidūs

o, būdavo,
tuntais apie mano langus

bet jie, žalčiai,
pasitraukė į pietus
mano langai dabari žiūri į tolį,
dūsauja

tačiau aš suprantu, viskas gerai:
aš šiaurėje, jie – pietuose

o ir dienelės lyg niekur nieko,
lyg būtų pavasaris
lyg kokį tikslą turėtų
taip greitai,
nepasakytum, kad skuba