Pavasarį Jasius išvažiavo į Ameriką, o Aldutė atėjo gyventi į Pakalnių trobą. Maždaug tuo pačiu metu atsikraustė ir žmogus, išsinuomavęs tuščią likusią Jasiaus sodybą. Į tvartą įvedė savo karvę ir arklį, o Jasiaus gyvulius pasiėmė Pakalnis. Naujasis sodybos šeimininkas atsivežė porą paršų, į daržinę šieną ir šiaudus. Kiemą užvertė statybinėmis medžiagomis ir, kaip buvo sutaręs, kiek toliau nuo ūkinių pastatų, arčiau prie gatvės pradėjo statyti kalvę. Naujojo gyventojo šeima nedidelė – tik trys žmonės. Pats šeimininkas kokių keturiasdešimt penkerių, tokio panašaus amžiaus jo žmona, na ir sūnus penkiolikos metų paauglys. Toks ilgšis, už vyresnius Pakalnio berniokus visa galva aukštesnis. Vaikinas smulkaus veido, akys didelės mėlynos kaip mergaitės, toks gražus su savo pašiauštų geltonų plaukų kuodu. Nestambaus kūno sudėjimo, atrodė toks trapus, tačiau tėvų nelepinamas ir ne pagal amžių spaudžiamas prie visokio darbo. Prie statybų kilnojo rąstus kartu su suaugusiais, visada linksmas, greitas, kur pasiųsti, ką liepiamas padaryti. Dirbo be atsikalbinėjimų, atlikdamas visus jam pavestus darbus. Jau šiek tiek pramokęs kalvystės, galvojo gerai išmokti šio amato, tačiau tėvas kažkodėl tai neskubėjo jam perteikti visų šio amato paslapčių ir tebelaikė už pasiuntinuką ir pagalbininką prie dumplių ir uknolių.
Linksmas Stepukas netruko susidraugauti su Pakalnio berniokais. Ypač su šešiolikamečiu Algiu. Jo brolis tylenis Stasys nelabai Stepui patiko. Su Algiu jie iš pusės žodžio vienas kitą suprasdavo, o Stasiokas ilgai mąstydavo tylėdamas, kol pagaliau ištardavo “taip” arba “ne”. Mergaitės prie vaikinų neprisidėdavo. Buvo daug mažesnės ir turėjo savo reikalų: kaip gražesnę pasiūti lėlei suknelę ar numegzti kepurėlę. Stepukas už lėles jas ezindavo, todėl jStepo jos nemėgo, o šiam pasirodžius, kuo giliau slėpdavo lėles ir bėgdavo žaisti kieman.
Nežinia, kaip ten sekėsi Jasiui Amerikoje, bet Aldutė turėjo visai gerą gyvenimą. Iš karto nekaip jautėsi. Nepratusi matyti tiek daug žmonių aplinkui, buvo nedrąsi, sunkiai prakalbinama, nepratardama nė žodžio spraudėsi kur į kamputį. Dažnai ir paverkdavo, bet toliau bendraudama su Pranute, priprato, užsimiršo ir atsigavo. Žandukai išsipūtė, parausvėjo, akelės grįžo į savo vietą ir švietė kartu su be galo malonia šypsena. Kai atėjo vasara, jos su Pranute ganydamos bėgiodavo po pievas, braidžiodavo po upelį, ieškojo paukščių lizdelių, o pavargusios susėsdavo ir padainuodavo. Aldutė aukštu balseliu, o Pranutė mokėjo pritarti. Kartą išgirdęs jas dainuojančias, Pakalnis pagyrė, todėl ir namuose, kai nebūdavo berniokų, paprašytos gražiai padainuodavo.
Pakalniai Aldutei buvo vistiek, kaip tėtis su mama, o Pranutė kaip sesė. Abi miegojo vienoje lovelėje, turėjo po vienodą dubenėlį valgymui ir po šaukštą, specialiai nupirktą mažesnį, nei kitų. Aprengtos irgi buvo vienodai – kaip dvynukės. Visur kartu, visur drauge. Baigusios pradinę mokyklą, buvo prileistos prie pirmos komunijos miestelio bažnyčioje. Pakalnienė rūpinosi Aldute kaip tikra mama. Abi mergaites išmokė austi, verpti, megzti vyrams šiltas kojines miško darbams.
Lėlės jau seniai ant aukšto, jos jau pusmergės ir laukuose dirba visus moteriškus darbus.
Bandą gano samdytas piemuo. Pakalnienė retai beišeina į laukus, jai per akis darbų ir namuose. Padidėjo dirbančiųjų šeimyna, padaugėjo gyvulių. Reikia visur suspėt, reikia, kad pusryčiai, pietūs ir vakarienė būtų laiku padėti ant stalo. Nuo krosnies ji beveik ir nesitraukia, o ir po vidų negalima apsileist. Nuolat maišosi svetimi žmonės. Dabar jų kiemas pats užeinamiausias pasidarė. Prie kalvės vis vyrai stovinioja ir į vieną už kitą gražesnes mergeles dirsčioja. Gegužinių pamaldų atgiedot irgi čia visas kaimas renkasi.
Pakalniui gerai sekasi. Ateidama į jų namus, Aldutė lyg laimę atnešė.
Metai buvo geri, derliai gausūs. Šeimyna suaugo, viskas laiku padaryta – nė aguonos grūdelis niekais nenuėjo. Visi sočiai pavalgę ir apsirėdę. Jau šį bei tą ir ūkyje pasigerino: naują bričkutę įsitaisė, klojimą perstatė, pasididino. Pakalniai prie Aldutės prisirišo kaip prie tikro savo vaiko. Bet kad ir mergaitė labai miela: tokia greita, darbšti, viskas jai gerai, niekada nesiskundžia, visada paklusni. Iš tokios trapios nugeibusios – štai kokia šauni mergaitė išaugo. Bet ir Pranutė nė kiek ne prastesnė. Važiuodamas ar iš turgaus, ar iš kur kitur parvykdamas, Pakalnis vis dar perka abiems lauktuvių. Nebereikėtų, nebe mažutės juk bet, norėdamas įsiteikti Aldutei, perka ir dovanoja. Jam smagu, kai ji dėkoja ir taip maloniai šypsosi, kaip ji viena temoka.
Stepukas pastebėjo, kokia miela Aldutė, ir vis čia suka ratą. Algis gi susigriebė vėliau.
Kartą pavakary parjojęs iš pievų su arkliais jis pastebėjo Aldutę prie šulinio. Ji pribėgo susirūpinusi, apyverksnė:
- Oi, Algiuk, nuleidau kibirą šulnin. Kas dabar bus?
- Nieko nebus. Tuojau pagirdysiu arklius ir ištrauksiu – nuramino ir nuvedė arklius prie lovio. Kol arkliai prunkšdami gėrė vandenį, Algis susirado kartį su vinimis apkaltu galu ir, atėjęs prie šulinio, įleido ją į vandenį. Pasilenkęs, baksnodamas šulinio dugną, ieškojo kibiro. Aldutė palinkus greta, susirūpinusi stebėjo jo darbą. Niekada jam neteko būti tiek arti prie jos. Ji švelniai glaudėsi prie jo šono, žiūrėjo palinkusi į šulinį. Algiui buvo malonu tai jausti. Neskubėdamas jis maišė kartimi šulinio dugną, mėgaudamasis Aldutės artumu, kol pagaliau užgriebė kibirą.
- O rupūže, kniūpsčias – sukeikė ir darbavosi toliau. Gerokai teko paplušėt kol apvertė ir, vinimi užkabinęs kibirą, ištraukė į viršų.
Aldutė atsitiesė ir lengviau atsikvėpė.
- Dėkui Dievui. Ačiū tau, Algiuk – maloniai jam nusišypsojo ir jau norėjo nešti vandenį į pirkią, bet pastebėjusi, koks jis drumzlinas, išpylė į lovį:
- Negaliu tokio nešti, valgymui netiks.
- Tai palik čia. Kai nusistovės šulinyje vanduo, aš pats nunešiu – pasakė Algis. Norėdamas Aldutę ilgiau užlaikyti, dar paklausė:
- Kaip čia tau atsitiko?
- Pati nežinau. Sėmiau kaip visada – ji vėl susirūpinusi pažvelgė į Algį.
- Tik jau ne tavo čia kaltė, nesirūpink. Reikės pažiūrėt , tikriausiai spynelė sugedo ir nebeužsidaro – nuramino vaikinas ir nusišypsojo. Aldutė irgi nusišypsojo savo miela šypsena ir nuėjo. Algis stovėjo ir žiūrėjo, kol ji dingo už priemenės durų:
– Taip gražiai šypsosi ir tos duobutės skruostuose...
(B.d.)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...