Antros dienos rytas po to, kai įsisiautėjo liūtis, išaušo toks pats drumzlinas kaip ir vakarykštis. Monotoniškas šniokštimas į visureigio stogą migdė Charoną ir jis didžiąją dienos dalį snūduriavo, išskyrus tą trumpą epizodą, kuomet teko nenorom atiduoti kūną šaltoms lietaus glamonėms. Kai sutemo, susirietė ant priekinės sėdynės ir nesunkiai užmigo.

Iš alpulingo miego pažadino nemalonus, šaltas lašnojimas į veidą. Charonas sunkiai atsimerkė, nusivalė rankove šlapią skruostą ir pasižiūrėjo į viršų. Virš keleivio vietos stogo apmušalas buvo gerokai patamsėjęs, per porėtą medžiagą, lyg nenoromis, sunkėsi vanduo ir telkėsi į lašelius. Charonas nepatenkintas atsisėdo, perbraukė ranka per dėmes. Sužliugsėjo vanduo, pasipylė smulkiais lašeliais žemyn, užtiško už apykaklės. Jis pasipurtė, nusikeikė panosėje, nukorė basas kojas ant visureigio grindų ir apmirė: pėdos iki čiurnų paniro į drungną vandenį. Kelias akimirkas nejudėdamas sėdėjo bandydamas surikiuoti mintis nuo miego apspangusioje galvoje.

Jau antras rytas, kai pliaupia ši neįtikėtina liūtis. Niekada nebuvo matęs tiek vandens iš karto. Slėnyje kartais palydavo, bet tai būdavo metų įvykis. Pakrapnodavo ant rausvų kelio dulkių, kartais netgi palydavo tiek, kad jos sušokdavo į ploną, birią plutelę. Tačiau vandens gyvenvietėje netrūko, kelių gręžinių užteko net vejoms laistyti. Iš reiderių pirkdavo mineralinį vandenį, kurį Džeideris prisotindavo angliarūgšte ir Slėnio vaikų džiaugsmui kartą per savaitę juo vaišindavo. Ne, nuo troškulio jiems mirti negrėsė. Charonas nejučia atsiriaugėjo prisiminęs. Taigi, vanduo jam ne naujiena, bet daugiausia jo vienoje vietoje yra matęs gyvenvietės baseine. Potvynis? Ką reikia daryti, kai prasideda potvynis? Teoriškai žinojo, kad nuskęsti galima, bet kad tokia grėsmė gali iškilti dykumoje atrodė lygiai taip pat neįmanoma kaip pereiti ją be vandens. Matyt, be reikalo abejojo Ardinaldo perspėjimu.

Vakar, kai paskutinį kartą išlipo iš visureigio, vandens jau buvo nemažai. Norėjo nusilengvinti, atidarė duris ir susigūžęs iššoko lauk. Permirko akimirksniu, o vanduo siekė kelius. Prisimerkęs nuo tikštančių į akis lašų sugebėjo įžiūrėti, kad dykuma virto čaižomu lietaus šuorų raudonai rudu ežeru. Ne, ne ežeru - jūra. Prisiminė, kad ežeru vadinamas vandens telkinys, kurio krantus galima pamatyti. Jūra, jo supratimu, vadinamas vanduo be krantų. Kai lipo atgal į visureigį pagalvojo, kad lietus nė kiek nesusilpnėjo. Prilijo iki kelių per vieną parą. Vadinasi, iki juosmens prilis per dvi paras. Iki kaklo per tris. Kiek laiko lis? Po savaitės jis paskęs, jeigu liūtis nesusilpnės. Ne, tiek nelyja, nusprendė rengdamasis. Neįmanoma. Taip nebūna. Viskas kada nors baigiasi. Bet nerimas įsismelkė ir jau nebepaleido.

Pagalvojo, kad kitą kartą, jei norės į tualetą, reikės į lauką iššokti nuogam. Kokia prasmė eiti su drabužiais, jeigu tau ant galvos išpila kibirą vandens per sekundę? Gerai, kad į keleivių saloną miegoti nereikės bėgti per lauką…

…Taka-taka-taka- tresssssss…..

„…Stoglangis išdaužtas, Dima, dar yra keletas skylučių…“.

Rankos pačios sustojo taip ir nenumovusios permirkusių kelnių. Bukai įsispoksojo priešais save. Šūdas, šūdas, šūdas! Atsisuko į pusapvales duris, skiriančias vairuotojo kabiną nuo keleivių salono. Nedidelis langelis durų viršuje buvo šlapias. O ką, jeigu keleivių salone dabar potvynis? Ne, negali būti. Durys nebuvo tokios sandarios, kad sulaikytų vandenį. Kurį laiką svyravo tarp nerimo ir nenoro pasižiūrėti į keleivinį saloną. Galų gale nerimas nugalėjo, baigė vilktis kelnes, ir priėjęs pasižiūrėjo per langelį, bet prieblandoje nieko negalėjo pamatyti. Dvejojo nesiryždamas, bet galų gale nuspaudė rankeną ir sulaikęs kvapą atidarė duris. Į veidą šliūkštelėjo lietaus šuoras, jis užsimerkė ir greitai užtrenkė duris. Neatsimerkdamas pabandė užfiksuoti, tai, ką spėjo pamatyti – balzganą liuko kvadratą, kliokiantį į vidų vandenį, varvančius, permirkusius raudono veliūro krėslus, išsirikiavusius dviem eilėm palei salono sienas, skylę grindyse. Matyt, kulka išmušė kažkokį dangtį dugne ir visas vanduo nutekėjo iš salono lauk.

Šlapius drabužius sudžiaustė ant grindų, atidarė duris ir nuogas iššoko į lauką. Nusprendė, kad į krovinių skyrių eina paskutinį kartą kol tęsis liūtis. Ir ne tik dėl to, kad atsisukus atgal, įstrižai krentantis lietus užpylė nosį ir burną. Kojos iki čiurnų smego į purvą, uodega vandenyje painiojosi tarp kojų ir vieną kartą išsitiesė visu ūgiu į drumzliną vandenį. Ne, tiek vandens jam tikrai nereikia, ačiū. Klampojo tirtėdamas nuo šalčio ir pasišlykštėjimo, jausdamas kaip per kojų tarpupirščius trykšta skystas purvas. Iš tiesų, nuostabus gyvenimas, gerbiami Naikintojai, tebūnie prakeiktas jūsų teisingumas.

Krovinių skyrius buvo sausas. Akimirką dvejojo, ar ne geriau būtų pasilikti čia, bet pabandė įsivaizduoti sėdintį save aklinoje tamsoje lietui būgnijant į stogą ir nusipurtė. Jau geriau susirangys ant sėdynės vairuotojo kabinoje.

Grįžo atgal visiškai sužvarbęs ir kalendamas dantimis apsirengė drabužių pamainą. Ištyrė maisto kuprinės turinį. Pagalvojo, kad turinys šiaip sau. Šešios popierinės pakuotės sriubos koncentrato, kokie trys kilogramai džiovintos mėsos, maždaug du kilogramai sudžiūvusios duonos. Manęs laukia tikrai rimtos problemos, niūriai pagalvojo ne pirmą kartą. Dvi savaitės pėsčiomis, kai liausis tas prakeiktas potvynis ir pradžius purvas? Matyt, nuo tokio raciono liks tik ragai ir uodega, kai pasieks vandenyną. O kai jį pasieks, ar jo ten lauks pietūs pavėsinėje? Ką valgo simbiotai, kuriuos jis tikisi sutikti? Kodėl jie jį turėtų maitinti? Taip, tikrai gyvenimo nuotykis… Sukramtė gabalėlį mėsos, pagraužė kampą duonos ir susirietęs ant sėdynės pagalvojo, kad mažiausiai norėtų susapnuoti Liną su Charonu jaunesniuoju. Ir nesusapnavo.

Šį ryta, žiūrėdamas į apsemtas visureigio grindis, jautė artėjančią paniką. Lietus ošė kaip ošęs. Nebodamas sušlapti atidarė duris. Paširdžius nusmelkė kutenimas, lyg suptųsi sūpuoklėmis ir leistųsi iš aukščiausio taško. Gerai, gerai, ramiai. Vandens viso labo iki juosmens, jeigu iššoktų iš visureigio lauk, taigi, dar nieko tragiško. Tačiau fantasmagoriškas bekraštės, drumzlinos vandens masės vaizdas ir iki pusės apsemtas visureigis neteikė optimizmo. Labiausiai nervus dirgino apsemtos visureigio grindys. Jeigu vandens būtų bent keliais centimetrais mažiau, atrodytų, kad visureigis plaukia. Vis šiokia tokia saugumo iliuzija. Apsemtos grindys galėjo simbolizuoti tik viena – skendimą. Charonas uždarė duris ir pakėlęs kojas susirangė ant sėdynės. Kažkur juk vanduo turi nutekėti iš šitos prakeiktos dykumos. Išsitraukė žemėlapį, pavartė ir sugrūdo atgal į krepšį. Kas iš tokio žemėlapio potvynio metu, jeigu neaišku kur kalnai, kur žemumos. O jeigu ir būtų pažymėta, kas jam iš to? Metas galvoti ką darys, kai vanduo pasieks viršutinį sėdynės kraštą ir atims iš jo paskutinį sausą lopinėlį šioje dykumoje.

Tai įvyko kur kas greičiau nei spėjo tam pasiruošti. Vanduo kilo lėtai, iš pirmo žvilgsnio nepastebimai. Tačiau pamažu apsėmė greitinimo ir stabdymo svirtis ant grindų. Po to centimetras po centimetro rijo atstumą iki sėdynės krašto, ir, lietui nesilpnėjant, po pietų, nedidelė srovelė galų gale nutekėjo tarp Charono šlaunų. Manytum, kad apsimyžo, bet šlapimas niekad nebūna toks šaltas.
- O, šūdas, - iškošė pro sukąstus dantis. Perspektyva sėdėti vandenyje neviliojo, bet nebuvo iš ko rinktis. Piktai nuleido kojas ant grindų ir atsilošė į krėslą. Vanduo kaip mat apsėmė užpakalį, nepalikdamas jokių iliuzijų apie artėjantį šaltį. Kuprinę padėjo ant panelės virš vairo ir užsimerkė. Lietus monotoniškais šuorais toliau skalbė visureigį.

Lietus nesiliovė ir vakarop, ir, Charonui pasirodė, net sustiprėjo. Vanduo visureigyje siekė jau krūtinę ir niekais pavertė spėliojimus, kad paskęsti prireiks savaitės. Panašu, kad paskęs iki nakties. Beje, aukščiausiais taškas yra visureigio stogas, niūriai pagalvojo. Taigi, aukščiausias taškas lauke. Ir norint jį pasiekti, reikės eiti į lietų. Bet pasiryžti nebuvo taip jau sunku. Kylantis vanduo visureigyje prastai veikė nervus, pradėjo jausti klaustrofobiją. Kai vanduo po marškiniais pasiekė spenelius, ūmai pasirodė, kad trūksta oro. Jis sukruto taip, tarsi kažkurioj smegenų daly koks nors piktas genijus būtų prisiminęs seniai pamiršta elektrodą, sušukęs: „Pričiupau! ”, ir paleidęs srovę. Daug nesvarstydamas Charonas puolė prie durų. Teko gerokai pasistengti kol įveikė vandenis pasipriešinimą. Stenėdamas centimetras po centimetro atstūmė jas ir sugriebęs kuprinę su maistu švystelėjo ant stogo. Po to užkėlė vandens baką ir užlipo pats.

Kadangi ir taip buvo šlapias, intensyvus dušas nesukrėtė, kaip vakar, kuomet nuogas yrėsi prie krovinių skyriaus. Giliai atsiduso ir kniūpsčias atsigulė ant stogo, pasidėjęs po smakru kuprinę. Lietus kaip pašėlęs kapojo nugarą, o už nugaros pro išdaužtą keleivių salono stoglangį į vidų kliokė nedidelis, bet triukšmingas kriokliukas. Charonas pagalvojo, kad garsas primena į butelį leidžiamą vandenį. Kuo mažiau oro lieka, tuo garsas aukštesnis, kol galų gale butelis piktai suburbuliuoja suburbuliuoja ir nutyla. Tik čia viskas vyko daug kartų lėčiau. Tonacija nuo C-dur iki G-mol dviem oktavom pakilo per kelias valandas, ir paskutinis „šliurpt“ pasigirdo paryčiais. Brėkštant rytui Charonas sėdėjo vandenyje jau tik žinodamas, kad stogas yra, ir jausdamas jį sušalusia subine, bet nematydamas per drumstą vandenį. Ironiškai pagalvojo, kad kas nors, skrisdamas su huveriu per liūtį, matytų neįtikėtiną reginį, ir būdamas religingas atsipeikėtų tik pamatęs ragus ir uodegą. Tačiau net ir stebuklingo apsireiškimo vizualizacija išnyko po poros valandų, kuomet vanduo apsėmė Charoną iki kelių ir jis atrodė tik kaip permirkęs, per seklų užutekį brendantis lunatikas. Maždaug tuomet, kai nuo šalčio ir baimės kairysis pusrutulis atsisakė nuosekliai analizuoti dešiniojo siunčiamą informaciją, jis pastebėjo, kad lietus pasikeitė.

Geresnio žodžio nesugalvojo. Liūtis iš tiesų pasikeitė, kaip gali pasikeisti reiškinys, turintis daugiau nei vieną savybę jam apibūdinti. Pastebėjo, kad išnyko vėjas, bloškęs šuorus įstrižai. Dabar lijo kone statmenai. Intensyvumas sumažėjo, lašai tapo mažesni. Apie pietus pradėjo jausti kvailą viltį, kai per neperregimą liūties maršką pamatė debesis - pirmą kartą per tris dienas. Vėliau liūtis virto stipriu lietumi, po to tiesiog lietumi, dar vėliau dulksna, po to skystu šlapiu rūku, kuris išsidraikė virš drumsto vandens. Viskas baigėsi taip netikėtai, kad Charonas tik kvailai spoksojo į skaudžiai giedrą dangų, nutviekstą piktos, kaitrios saulės. „Debesys išlijo save“, aplankė keista mintis. Galbūt tai ir buvo geriausias apibūdinimas. Debesys nenuslinko iš šiaurės į pietus, nebuvo matyti nuslenkančios pilkos juostos, kaip įprasta matyti pasibaigus lietui. Jie tiesiog išnyko.

Iš rudai raudono vandens pradėjo kilti garai. Temperatūra kilo staiga, tarytum kažkas, kieno galioje buvo suvaryti visus tuos debesis į dykumą, būtų susigriebęs, kad gegužės mėnesio temperatūros vidurkis šiose platumose yra bent dvidešimčia laipsnių aukštesnis. Garavo viskas, Charono drabužiai irgi. Jis niekada nebuvo šiltnamyje, bet jeigu būtų buvęs, neabejotinai būtų pasakęs – tvanku kaip šiltnamyje.

Velniai nematė. Buvo tikras, kad ta tvankuma kur kas geriau, nei lėta mirtis skęstant. Pradėjo troškinti, ir jis susigriebė, kad geriamo vandens turi visai nedaug. Situacijos absurdiškumas trenkė per smegenis taip, kad susmuko į drumzliną vandenį ir liko jame sėdėti. Aplink tyvuliavo gėlo vandens platybės, o jis, asilas, nesugalvojo pliaupiant liūčiai pasipildyti bako. To drungno, rudo kokteilio nė už ką negalima imti į burną. Asilas, idiotas, subingalvis...

Pakliukseno baką – maždaug pusė. Gal ne taip jau ir blogai. Jeigu ištvers gerdamas porą gurkšnių per parą, žiūrėk, ir pasieks vandenyną. Mintį, kad vandenyno vanduo kur kas blogiau tinka malšinti troškulį nei šita kavos spalvos košė, nuvijo į šalį. Ateitis parodys.

Įdienojus pastebėjo, kad vanduo pradėjo sekti. Ką gi, teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Visa laimė, kad saulė kepino kaip įprastai, ir jis gan greitai išdžiūvo. Dar keletas valandų, ir galės sėdėti ant sauso visureigio stogo, o gal net pavyks numigti po bemiegės nakties.

Ir tada išgirdo dūzgimą. Kaip ir debesys, garsas keliavo iš šiaurės ir palengva artėjo. Prisiminė diskus, skenuojančius Slėnį - tie irgi dūzgė. Bet šis garsas buvo kitoks. Charonas pagalvojo, kad taip dūzgia skėriai, vieną kartą per metus migruojantys per dykumą kažkur į pietūs. Bet jeigu tai skėriai, jie tūrėtų būti, tarkim, katės dydžio, kad taip sodriai ir sočiai burgztų. O skėriai tokie dideli neužauga, ar ne? Ir skėriai žmonių neėda, juk tai irgi tiesa?

Garsas artėjo sparčiai, Charonas bandė peržvelgti miglą, pakilusią virš vandens dykynės, bet bergždžiai. Ir tik kai dūzgimas užgožė viską aplinkui, tiesiai virš galvos jis pamatė… Tai nebuvo skėriai. Apstulbęs žiūrėjo ir niekaip negalėjo suprasti, ką mato. „Skėriai“ buvo apvalūs, gauruoti rutuliai, maždaug žmogaus dydžio galvos. Kiekvieno rutulio viršuje, sukosi kažkokia piltuvo formos perregima plėvė. Ji, greičiausiai, ir skleidė dūzgimą. Ir rutulių buvo dešimtys. Ne, šimtai, tūkstančiai. Skrido darniomis eilėmis vienas paskui kitą tokiu pašėlusiu greičiu, kad Charonas, užfiksavęs žvilgsnį ties vienu rutuliu, sugebėjo jį gerai apžiūrėti tik greitai sukdamasis aplinkui, kol tas išnyko migloje. Rutuliai sklendė žemai, per kelis metrus nuo vandens paviršiaus. Jie vis skrido ir skirdo neardydami rikiuotės, Charonas atsipalaidavo ir nustojo žvalgytis. Vanduo nuseko tiek, kad galų gale išniro visureigio stogas. Jis patenkintas atsiduso ir kai metalas apdžiūvo, sukryžiavęs kojas atsisėdo.

Tada prasidėjo kruša.

Jis instinktyvia susigūžė, kai iš rutulių pradėjo kristi kažkokie apvalūs, kiaušinio dydžio akmenys. Užsidengė rankomis viršugalvį ir užsimerkė, bet nė vienas nepataikė į jį. Tik aplink visureigį suteškėjo taip, lyg kažkoks milžinas būtų paėmęs saują žvirgždo ir pasimėgaudamas švystelėjęs ją virš vandens. Išgirdo, kaip keletas dunkstelėjo į visureigio stogą. Ir viskas. Rutuliai darniai šovė į viršų lyg pagal kažkokią komandą, ir dūzgimui tylant išnyko miglotame danguje.

Charonas atsimerkė ir lėtai atitraukė rankas nuo galvos. Apsižvalgė ir nustėro. Aplink visureigį plūduriavo daugybė ryškiai raudonai švytinčių akmenų. Na, kokie gi tai akmenys. Akmenys neplūduriuoja. Pabandė įsižiūrėti, bet artimiausi buvo per keletą metrų nuo visureigio ir švytėjo taip intensyviai, kad buvo sunku suvokti, kokios formos jie yra. Kiek aprėpė žvilgsnis, raudonai rudas vanduo buvo nusagstytas kruvinai švytinčiais rubinų punktyrais. Charonas apstulbęs žvalgėsi.

Vienas „akmenukas“ įkrito pro išdaužtą keleivinio salono stoglangį ir ramiai plūduriavo vandenis paviršiuje. Charonas kurį laiką dvejojo, bet smalsumas galų gale nugalėjo ir, keturpėsčias, atsargiai prisiartino prie stoglangio krašto.