Skambutis į duris...
Atidarau.
O ten – pati Mirtis.
– Sveika, – aš jai sakau.
– Oi, sumaišiau duris, –
Pasimeta jinai.
– Tai gal kavos? – vidun
Pasikviečiu ramiai.
Prisėdame abi,
Gurkšnojame lėtai.
– Mieloji, neskubėk,
Ir taip juk pavargai.
– Tiesa, – atsako man. –
Norėčiau pailsėt,
Bet darbas toks, graban
Dar reik kelis įdėt.
Išeina... Vėl viena
Mąstau apie visus.
Skambutis į duris,
Kurio jau nebebus...