girdžiu verkiant tave
vakarais
kai ir senos molio krosnys
murkia
- - -

pagimdei senučiuke mane
iš savo vienatvės
ankstyvą pavasarį

kai ant tvorų
pražysta kailinės kepurės
o šlapią sniegą
sulesa gervės

vaikeli mano,
tave vieną teturiu

rudeninių muselių rožančių
suvėrei
kad nenulipčiau nuo
palangės
kur tas šventąsias radai

kad nepaklysčiau tarp
kailinių sagų
kai ausi man
vilnones lopšines

mano vaikeli
-
tavo skara dar
kvepia čiobreliais
bet žvilgsnis šventas
kartu su muselėm
tyliai ant palangės
miršta

vaikeli mano,
paguldyk mane ant
samanų
kad kvepėčiau pamiške
- - -
pagimdei senučiuke mane
iš stiklo šukės aky -
kad rastum kur
išsiverkt vakarais