Vakarais, kai nutyla skambučiai,
Kai užsiveria durys ir gatvės
Nebeniurna lietum. Savo būtį
Operuoju. Ir savo vienatvę

Suprantu taip vangogiškai ryškiai.
Mano simbolių almančios upės
Lieja vandeniu žydinčią vyšnią,
Laikas kauburį smėlio vėl supila

Tau ant delno, mielasai, ant delno.
Ant peties tau - po giedantį vyturį.
Mano pilnatys nebūtį pelno,
Vėl tampi mano herbas ir kryžius...

Tai tokie vakarai, ir ne brolis
Man šiandieną esi. Tai rašyta.
Kai naktis piestu vėl atsistoja,
Tu man vienas. Svarbus. Leitmotyvas.