Atsivėrė man durys iš visų pusių
Ir šokinėjau prie kiekvienų durų
Galvodamas, kad kažką atrasiu.
Stovėjau tarsi kaip statula
Dieną, naktį mąsčiau
Ir pažymėjau kiekvienas duris raide ir skaičiumi.
Marios begalybės laiko praėjo,
Bėgant jam daug kas atsiranda,
Atsirado ir vartai į niekur,
Kur nieko nėra, kaip tai nėra
Tik reikia užsimerkti,
Ir vaizduotė mums paseks pasaką,
Bet mes nesustosime, toliau žygiuosime,
Kol vėl rasime duris, ir
Kelionė bus vis tokia begalinė
Kaip istorija.