Būrys varnėnų kasdien atskrisdavo į obelį. Išplaukusi iš miego vandenų pakildavau stebėti jų tamsaus šokio tuščiose šakose.
Buvo pavasaris ir medžiai jau ėmė krauti pumpurus. Kasdien paukščių atskrisdavo vis daugiau ir daugiau. Iš pradžių jie tik sukdavo ratus virš vienintelės sodo obels. Vėliau drąsiausi nutūpdavo ant viršutinių šakų, kuriose pumpurų buvo daugiausia. Užmiegotomis akimis niekaip negalėdavau suprasti jų spalvos. Kiekvienas lapas atrodė lyg nedidelis švytintis rutulys iškąstas iš dangaus ir numestas į kiemo medį.
Įsidrąsinę paukščiai imdavo kapoti šakas dideliais juodais snapais. Tas garsas prikeldavo manyje kažkokį užmirštą jausmą, tačiau niekad taip ir nesupratau kokį. Vos tik jausdavau beveik jį pasiekusi, jis išsisklaidydavo kartu su tolstančiu paukščių sparnų plazdėjimu.
Varnėnams nuskridus ant žemės likdavo išbarstyti pumpurų lapeliai, kurie būdavo visiškai praradę savo spindesį.
Kas vakarą sode susitikdavau kaimynų katiną, kuris godžiai žiūrėdavo į obels šakas. Atrodė tarsi jis prisimintų ten skraidžiojusius paukščius. Susitikę abu žinodavome: šiemet obuolių vėl nebus.