Turėjau kaimynę...
Negyvenam dabar atskirai:
Kadaise sienas, skiriančias ištrynėm,
Suėjome draugėn.
Atrodo sutariam. Išvien
Dėliojam darbus
Ir skaitom spaudą,
Net per tą patį petį spjaudom.
Nedaug: tik kokius tris kartus –
Kad tai kas buvo, yra, bus
Mažytėm negandom pro šalį išsibarstė...
Kaimynei tenka kartais užsimerkti,
Bet stačia galva neneria į krūmus
Ir ne iš balos toks josios gerumas...
Bėda tiktai tame, kad ji – bekūnė,
Tačiau vidinį balsą stiprų turi:
Kai jos niekas negirdi,
Rašo laiškus į širdį.
Jai nieko nereikia. (O gal prašyti nepratus?)
Kartais naktį nubundam – einam gerti arbatos.
Štai tuomet priekaištavimus paprasčiausia ištylim...
Na o šiaip: viena kitą mes labai mylim.

P.s. O teko lankyt kaimynysčių tokių,
            kur tik vieni barniai su savim pačiu...