Paskelbus pirmą pertrauką, kokteilių baras sulaukė ištroškusių mėgėjų, sugužėjo eilės žmonių.
Baleto gerbėjai, lyg didingi paukščiai povai, puokuodamiesi žingsniavo ratais aplink barą. Rankose laikė šampano taures ir klegėdami svarstė dalyvaujančių šokėjų profesionalumą. Mindžiojo minkštą kiliminės dangos fojė ir mėgavosi pakilia euforiška nuotaika, tarsi ryškiaspalve uodega - karštu akcentu visuomenės ledkalnyje.
Menas visados turėjo savo vertę, mąstė Reinė. Net iki pat šių dienų!.. Žinoma, daugiausia menas rūpėjo aukštuomenės povams. Nors dauguma jų, ištikrųjų tebuvo paprasčiausi kalakutai. Arba, kitaip tariant - banditai. Juos, –  Reinė pastebėjo, – galima atpažinti iš skirtingų uodegų; tikrų povų buvo blankios ir nupešiotos, o apsimetėlių - ryškesnės ir ilgesnės, priaugintos kietų plunksnų.
Tikrai keista, tačiau tai nežinant, šias uodegas, gana lengva sumaišyti.
Reinė mėgo išvedinėti keliančius juoką apmąstymus, kurie naikintų aplinkinių siūlomą sampratą. Todėl nebūtinai, ta povų hipotezė, turėjo būti teisinga. Tiesiog šią akimirką, susimąsčiusiai Reinei taip pasirodė. Tvankus oras, visuomenės įpareigojantys vaidmenys – kaip karališkoje paukštidėje – nulėmė jos bėgančių minčių tėkmę.
Nauja hipotezė, matyt, sukirbino tą įdiegtą strateginį mąstymą, kitaip tariant, sudaužė rožinius akinius: dabar ji matė tai, ko neturėjo matyti...
Kultūros vystymosi rezultatų pasekmes?
Povų ir kalakutų epochos pradžią?
Tiesa, tai visai neblogas pavyzdys ateinančioms naujoms kartoms. Juk svarbiausia, yra tai, kad paukščiai, aplamai neišnyktų - štai kas!
Juk povai – gražūs paukščiai. O kalakutai – skanūs.
Tegyvuoja menas! Šis didis kultūros trofėjus – yra geriausia juoda anglis mūsų ugniai kurenti ir šildyti.
Čia - mažiausiai didelė teisybė.
Reinė sėdėjo šalia lango ir siurbčiojo kavą. Priešais ją, balto stiklo vazelėje, styrojo žaliu, kietu, lazdelės koteliu gėlė, su išpieštu raudoniu ant nusvirusių žemyn minkštų lapelių.
Iš minios išsiskyrė einanti link jos pora. Šviesiaplaukė mergina laikė įsikibusi malonaus veido vaikino delną. Jie atsisėdo šalimais.
Neatskriami, prilipę prie vienas prie kito – meilės guoliu galėjo padaryti bet ką, net  ir savo laimingąją sėdynę. Reinė negalėjo jų nepastebėti ir, juolabiau, nenugirsti šalimais rezgamo pokalbio:
- Pagaliau rytoj, – ji lūpom siekė jo ausies, – Aš šitaip nekantrauju, maniau, kad jau nebesulauksiu! Pameni praeitą  kartą? Slaptai sekiau tave, žinai... – ji įsmeigė akis, – aš tavęs labai pavyduliavau... labai, kiekvieno tavo kūno lopinėlio, kiekvieno tavo judesio...  – tyrinėjo jo atsaką veide, - kaip tu, begėdi, galėjai šitaip mane erzinti, tau patiko?.. Ach tu! – suspaudė jo delną. - Rytoj bus mano eilė! – keistai nusijuokė. – Tu pamatysi! Galėsi manęs pavydėti...

Reinė pasijuto nepatogiai: ji neturėjo klausytis tokio pokalbio! Tikrai neturėjo! Apsimetė negirdinti... Kas jie –  povai? Ar kalakutai Nusijuokė ir ji.
Bet, regis, per vėlai - vaikinas palinko link draugės, ir jie tyliai kažką tarpusavyje susišnibždėję atsisuko:
– Labas vakaras, – maloniai tarė jis, – Ar nuobodžiaujate..?
Reinė nuraudo: tai pakliuvo! Taip ir žinojo. Povai!
– Čia mano draugė Ana, aš – Styvas.  – atkišo minkštutėlį delną. Ana taip pat ištiesė ranką. Jos delnas lengvai išsigaubė.
– Ar esate laisva? Ar ko nors laukiate?..  – pasidomėjo ši.
– Tikiuosi, turite mums minutėlę laisvo laiko, jums nesutrukdysime? – įsiterpė Styvas.
–  Aš viena. Ne, nieko nelaukiu... – Reinės akys išsiplėtė, o antakiai išsirietė.
– Jūs labai graži. – tyliai pasakė Styvas ir tada jau garsiau: – Nustebome matydami vieną, esate labai patraukli moteris. Jus pastebėjome, kai ieškojote savo sėdimosios vietos balkone... Turite puikią figūrą! – bėrė komplimentus.
Reinė nuraudo; drąsiai pažvelgė:
- Ką gi, ačiū...  – švelniai nusišypsojo. Spėliojo: jis kalba kaip kalakutas, ar povas?
- Ar „Gulbių ežerą“ matote pirmą kartą? – ją akylai stebėjusi paklausė Ana.
- Ne, ne, ne pirmą, tačiau po labai ilgo laiko. Dievinu baletą! Kažkada ir aš svajojau šokti... tad negalėčiau nusivilti, atvirkščiai,  – Reinė atsilošė, ištiesė nugarą ir plonos raukšlės mėlynoje suknelėje išsilygino. – Džiaugiuosi turėdama galimybę dar kartą pamatyti šį baletą. O jūs - dažnai čia lankotės? – nesistengdama atkišo du kalnelius.
- Mes, tiesa pasakius – čia dirbame. – Styvas apkabino Anos liemenį, jo minkštas delnas atsiradęs priekyje, perbraukė pūkuotą palaidinukę. Jis pastebėjo Reinės pagalvėles. – Šokame.
Ana gėrė akimis Reinės veido išraiškas.
–  Iš tikrųjų?.. – Reinė tai pajuto, - Kaip puiku! Esate įvaldę nuostabų meną – šokti!  – džiaugsmingai nuščiuvo. – Kaip norėčiau būti jūsų vietoje... o šiandiena nešokate?
- Šiame pastatyme dalyvauja tik atvažiavusi grupė iš Rusijos...
- Puikūs solo numeriai! – pripažino Reinė. – Matosi, kad įdėta daug sunkaus darbo... Malonu žiūrėti! Atrodo, jokių nesklandumų, beje, jei jų ir būtų, kažin ar pastebėčiau. Atėjau atsikvėpti, pailsėti. Žinote... štai tokia iš manęs ir žinovė! –  linksmai nusijuokė. Pasijuto kalakutu.
– Ką jūs! Dėl nežinojimo nesigėdinkite! Juk neprivalu išmanyti baleto profesionalumą, kad galėtumėte juo mėgautis? Žinote, restoranuose valgome įmantriausius patiekalus! Ir neįsivaizduojame, kaip jie pagaminami... – norėjo paguosti ir įtikinti. – Mes čia dažnai lankomės - vis nepasibaigiančios, varginančios repeticijos... O kai nešokame, net ir tada ateiname stebėti kitų renginių. Toks kvailas įprotis! Ateiti per savo išeigines... Gyvename visai netoliese, – paaiškino.
– Suprantu! Pati taip elgiuosi! Dirbu „Hilton“ viešbučio restorane, ne darbo dienomis – visados bėgu išgerti kavos. Tikra ironija!
- Jūs ten dirbate? O aš apie maistą... - nusijuokė. - Turėjau vieną draugę, ji ten dirbo, - liūdnai nutęsė.
- Ar nenorėtumėte susipažinti kitoje aplinkoje..? – nukirto lyg kirviu atgijusi Ana. Ji šelmiškai nusišypsojo. Laukė kas bus toliau.

- Kitoje?

- Na taip – kitoje. Apsilankykite pas mus. Mes esame laisva porelė... – paaiškino.  - „Galėtumėme linksmai praleisti laiką ir pasilinksminti“
Mintis, lyg rankom čiupo už gerkės – ir šaltis per sekundę įsisisukęs gerklėje, nudūrė; pakėlusi kavos puodelį atsargiai palenkė: tuščias! aš noriu tik vieno lašo!
Ir šis įslinko pro pravirą tarp lūpų tarpą, tokį išdžiūvusį saldžia kava.
Ar jie galėtų turėti paslapčių?.. Neee... Skamba kaip per daug banalus pasiūlymas.
– Ar pasirodžiau pernelyg... keista? – ir Reinė mandagiai nutilo: tai ją labai atstūmė, prispyrė į juodžiausią kampą - niekados gyvenime nesijautė taip keistai! Kaip paklausi prekė ant prekystalio! Tiksliau, kaip nurengta povė!
– Ką jūs! – Styvas šiek tiek nustebo, jį sukrėtė jos veide iškilusios emocijos. – Atleiskite... – švelniai palietė Reinės ranką. – Ji pernelyg pasiskubino... Neturėjo. Ana, - atsisuko.
– Reine, mes mėgstame pasilinksminti lovoje, – suskubo į pagalbą drąsi gelbėtoja, – paatvirausiu: dėl to, mums ir patikote, jūs pasirodėte labai simpatiška... –  kalbėjo su gudriai slepiama ironija. – Kviečiame pas mus pasisvečiuoti, pasivaišinti kokteiliais ir maloniai praleisti laiką. Tikrai nepasigailėsite... Rytoj mes išvykstame į tokio pobūdžio vakarėlį, gal norėtumėte kartu? Suprantame, kad apsispręsti jums, gal būt, prireiks visos nakties, bet jeigu pasiryšite - paskambinkite, –  vogčiomis pamerkė rudą akį ir atsisukusi į Styvą tarė: – Pamatysite... Styvas geras ir švelnus vyras, puikių duomenų... na, suprantate ką turiu galvoje, –  liaupsino mylimąjį. – Pati tuom įsitikinsite! Jis nepakartojamas! – užbaigė pagyras. Gal pažadus.

Reinė netikėtai pralinksmėjo: ėmė juoktis –  jie pasirodo, linksma ir įdomi porelė! Savotiškai išsiderinę... ji, gana juokinga, nors gal šauni... Tik Styvas jai šį sykį pasirodė pasimetęs, lyg vietoje geriausios gelbėtojos, jau butų išvydęs siaubingai baisų vaiduoklį.
Ar jis pasijuto siūloma preke? ir už kokią kainą?..  povo ar kalakuto? Reinę šis klausimas užsmaugė, jos juokas čia turėjo baigtis. Jai tai nepatiko.
– Džiaugiuosi, kad turite kuom pasigirti, –  prabilo Anos kryptimi ir nusisuko nuo Styvo, – Tiesą pasakius, net gi labai džiaugiuosi! Bet jūs ne viena tokia laiminga! Mano vyras, taip pat, ne ką prastesnis ir atvirai pasakius, aš visiškai neturiu kuom skųstis! – diplomatiškai atrėmė jos išpuolį ir pasijautė tikroji Styvo gelbėtoja.
– Tai dar geriau... – nudžiugo konkurentė; ji pagavo Reinės mestą žuvį, nors ir slidžią,  – Tai puiku, pasiūlykite ir jam susitikti – jūs, gi, man jo nepavydėsite, tiesa? – suderėjo kainą.
Styvas sėdėjo kaip ant adatų: jo lūpos, staiga išsitiesė, kakta įsitempė.
- Jūs mėgstate dalintis Styvu?.. Ar tai galėtų būti malonu? Mes dar niekados nepagalvojome apie kitą porą!..  
Ji išsigando?! Juk tai melas! Ji žinojo.
Bet Ana – ar ji galėjo tai žinoti..? Ji taip kalbėjo, tiesiog, norėdama palikti pritrenkiantį įspūdį apie save, dėl to, kad buvo lėkšto, paviršutiniško proto; kompensavo savo banalius trūkumus.
– Mes visiškai suprantame jūsų pasimetimą... – bet Ana akivaizdžiai  nieko nesuprato.
– Kortos jūsų rankose. – prašneko pokalbį norintis pabaigti Styvas ir atsistojo: – Visi mes turime pasirinkimo laisvę... Jūs taip pat.
Atsisveikindamas suėmė jos vaškinę ranką. Reinė pajuto, kaip kvepianti šilto oro banga atėjo link jos; palietė tamsų marškinėlių tarpelį ir nuslydo siaurais mėlynais džinsais. Jis turėjo patrauklias akis, tikrai už jų kažkas slėpėsi – nepažįstamo, vyriško ir kieto.
Jie nuėjo tolyn. Į lėtai besislenkančių žmonių minią. Atgal į salę.
Ana dėvėjo trumpą odinį sijonėlį ir kakavinės spalvos pėdkelnės. Jos ilgos kojos augo iš aukštakulnių batelių į viršų, o gėlėti hipiški marškinėliai buvo surišti ties liemeniu.
- Palaukite...  
Nuaidėjo pirmas gongas.
Styvas, palikęs Aną, sugrįžo pas stovinčią Reinę.
– Palikite numerį... Tik dėl viso pikto... Nieko nepažadu.
Jis apkabino. Karštos lūpos nudilgino.
– Dėl viso pikto? Tada lauksiu, – ir atkišo vizitinę kortelę. – Jūs man labai panaši į mano buvusią draugę, jūs tokia pat nuostabi, - liūdnai paaiškino. - Gero vakaro.
Styvo skruostuose įlinko simpatiškos duobutės, velniškai patrauklios, šalia meilių, katiniškų akių...
- Tau taip pat,  – ji atmetė garbanotus plaukus.
- Nekalbėkite su nepažįstamais vyriškiais. – katiniškai pamokė. - Niekados negali žinoti kuom tai baigsis. – ir dabar, jau iš tikro pabučiavo į skruostą.
Ana stovėjo tolimais ir laukė. Stebėjo juos ir atrodė supykusi; nekantriai mindžiukavo aukštakulniais. Nuėjusi toliau, ji atsisuko į Reinę ir nerūpestingai pamojavo iškelta plaštaka. Pradingo su giūvančia minia vidun. Širdis labai klastinga, labai.
Gongas.
Pasiekus savo vietą balkone pasitikrino sėdynę už nugaros. Džulijeno vieta buvo tuščia. Išsitraukė jo ranka užrašytą lapelį. Sielos segėtojas. Kokia keista profesija. Ir labai keista pažintis, pamanė. Prasisegė rankinuką ir šalia įsimetė kartoninį lapelį – vizitinę su Styvo ir Anos numeriu. Ar jie mažiau keisti?
Nusipraususi įsliūkino pas Marką po antklode. Nekantravo! Turėjo atgauti skolą! Dalelę jo! Pasiimti tai, kas jai šį vakarą priklausė!.. Ir būtent dabar... Būtent dabar! Viskas susipynė galvoje - visi keisti vakaro nuotykiai išskrido pavirtę gulbėmis... Nebesinorėjo daugiau galvoti, o tik pamiršti.
Ach... kokia ji drąsi, kokia drąsi... bet ar ryžtinga? Galvojo Reinė. Apie kokią drąsą jai kalbėjo Džulijenas? Kokią drąsą? Kam? O ką Styvas norėjo jai pasakyti?
- Reine, palauk... papasakok kaip baletas. – klausinėjo prižadintas Markas.
- Vėliau...
- Kodėl tu nenori pasikalbėti? Palauk, gi... man skauda! Ar ėjai viena?
- Negaliu palaukti... negaliu. Tu lauk. Aš jau ir taip ilgai laukiau - prisilaukiau.
- Tu išprotėjusi, tikra besotė...
-  Aš besotė?
- Tu!
- Ką gi...
- Netiesa..?
- Tiesa, tiesa, o tu!..
- O kas aš..?
- Ne tik, kad ne besotis, bet jau ir persivalgęs... supranti?! Ar tai tiesa, Markai? Tu manęs nebenori?
Markas nusijuokė: dabar jau privalėjo įrodyti, kad ji klysta - kito kelio nebuvo! Kitas kelias būtų citrinų. Bet jis jas mėgsta. O ji - ne.
Ilgai nelaukęs, ranka švystelėjo paklodes ant žemės ir sunkiai užgulė, jie, lyg meškinai apsikabino ir ėmęsi vartytis į visas šalis smagiai kvatojosi... ieškojo, kuris iš jų stipresnis ir vikresnis. Vėliau žaidimas peraugo į aistringą nuotykį.
- Na, mano švelni meškute... tuojaus aš tau parodysiu!.. kuris ten iš mūsų labiau  pasisotinęs medučiu?.. kuris, a?! duok čia man savo letenėlę... matai, kokia tu maloni? tuojaus pat prisipažink, kad klydai, kartok paskui mane...  pamylėsiu tave, nubausiu – žiūrėk, kaip iškedensiu tavo rudą kailiuką... - kikeno.
- Matysi kaip savo ausis, tą mano rudą kailiuką... – juokėsi Reinė, bet tuo pačiu jau plėšė nuo savęs naktinius.
Po žaidimų, abu skaniai sumigo - apsivalgę medučio, išsidūkę.

Nakties alsuojančion tamson, iš gimdančios krauju atėjęs - juodos
tamsos sūnus - suklupo palei jųjų lovą. Ir pasilenkęs siurbė jų mintis,
gėrė gilius kvėpavimus. Bet jie miegojo. JIE  jie  MIEGOJO miegojo.
Neturėjo atsibusti ir jį pamatyti.