Kai  mirė motina, Jasius buvo penkiolikos, o Aldutė nei šešerių neturėjo. Po kiek laiko mirė ir tėvas, vienintelis šeimos maitintojas. Tuojau po laidotuvių seniūnas sukvietė vyrus pas artimiausią vaikų kaimyną Pakalnį. Visi susėdę pradėjo aptarinėt tolimesnį vaikų likimą.
- Tu, Pakalni, - pasakė seniūnas – esi artimiausias kaimynas. Su amžiną atilsį tėvais gerai sutarėt, pabūsi pakol kas vaikų globėju. Pasirūpinsi jais, o toliau žiūrėsim. Gal kokie giminės atsiras. Negali būti, kad gyvendami neturėjo jokių artimųjų, nors laidotuvėse niekas nedalyvavo.
- Kad nebuvo kam pranešti. Nei prieš mirtį nieko nesakė. Kiek metų čia kaimynystėje gyvenam, neteko matyt, kad kas nors lankytųsi. Patys ne vietiniai. Iš kažin kokių kraštų čia nusipirkę atvažiavo. Žmona, sako lenkė ar rusė buvo, nors mūsiškai gerai kalbėjo ir į bažnyčią vaikščiojo.
- Negali būti. Jei būtų buvusi ne mūsų tikybos, nebūtų leidęs klebonas nei mūsų kapinėse laidoti – suabejojo seniūnas. – Šiaip žmonės buvo ramūs, darbštūs, tik va, kokie nelaimėliai – atsiduso.
- Kai nesiseka kam, tai nieko nepadarysi... Kiti iš niekų prasigyvena, o čia, rodos, nieko netrūko. Trobos naujos, žemės, kad ir nedaug, bet gera. Gerais metais neblogus derlius duodavo. Bet, kai prasidėjo ligos, daktarai... Tokia karvė krito. Ką ir bekalbėt  - nuoširdžiai apgailestavo kaimynas Pakalnis.
- O kiek gi iš tikrųjų yra tos žemės? – pasiteiravo vienas iš vyrų.
- Nedaug. Aštuoni hektarai dirbamos, keli arai krūmų prie miško ir dar pievų kiek bendrose ganyklose – atsakė Pakalnis.
- Mažažemiai. Bet kiek tokių yra mūsų valsčiuje ir visi, žiūrėk, neblogai gyvena – pakildamas nuo suolo pasakė seniūnas.
- Pakol bėdos neužgriuvo – pakilo greta jo sėdėjęs vyras, o paskui jį ir visi kiti.
Išleidęs žmones, Pakalnis pašaukė žmoną:
- Tu, motin, kai pamelši karves, pripilk puodynėlę pieno, atriek duonos ir nueik pas vaikus. Žiburys dega, tur būt nemiega, o rytoj aš pats nueisiu pasikalbėt. Nuo šiol aš būsiu jų globėju.
Kitą dieną po pietų vietoj to, kad prigultų valandžiukei kaip buvo įpratęs, nuėjo pas našlaičius.  Gonkelėse nusidaužė nuo medpadžių sniegą, ir apsivalęs šluotražiu snieguotas kelnių klešnes, įėjo į pirkią. Viduje mažoji šeimininkė baigė šluoti grindis. Pastačiusi šluotą į kampą, atsukusi nugarą  į krosnį, kurioje jau baigė blėsti žarijos, pakreipė prie peties galvelę ir meiliai nusišypsojo svečiui.
- Gera diena, Aldute – pasisveikino maloniai Pakalnis. Pažvelgus į tokią trapią mergaitės figūrėlę ir nuolankumu dvelkiantį smulkų veidelį, jam staiga suspaudė širdį.
- Ar tu viena namie? O kur šeimininkas Jasius? – paklausė gal kiek per garsiai, stengdamasis nuslopinti staiga į galugerklį pašokusį graudulį.
- Aš čia – atsiliepė iš kamaraitės vaikinas. – Dėde, prašom prisėst kur nors, aš tuoj.
Pakalniui besižvalgant, kur čia atsisėdus, prie jo priėjo su skepetėle rankoje Aldutė. Pavalė arčiau stalo stovintį suolą, pastūmėjo jį arčiau prie Pakalnio, žingsnelį atsitraukė ir atsitraukusi vėl jam nusišypsojo.
- Na ką čia tu, vaikeli – paglostė jos baltą galvelę Pakalnis. – Ne iš bažnyčios atėjau, o tiesiai iš tvartų. Tie mano aprėdai matė ir šilto ir šalto. Jokių dulkių nebijo, nors po žemę voliokis.
Nešdamas dėžutę su vinimis, pasirodė ir Jasius.
- Ieškojau didelių vinių. Gerai žinau, kad tėtušis visus vinis kamaraitėje laikė, bet pamėgink surast kito padėjimą. Jau net piktumas suėmė.
- Ką kalsi su tais vinimis?
- Kiaules reik užkalt aukščiau. Jau ir taip, rodos, aukštai užkalu ir vis tiek iššoka. Kiaulaitė tai rami, bet meitėliukas kaip ant spyruoklių. Kelintą kartą vis po lentą užkalu ir vis tiek persirita.
- Na gerai. Užkalsi paskui, o dabar sėsk, pasišnekėti reikia.
Vaikinas dėžutę su vinimis padėjo ant suolo, dar pastūmėjo toliau prie sienos, o pats atsisėdo priešais svečią. Delnu nubraukė aukštyn plaukus ir susikaupęs pasiruošė klausytis.
- Kaip manai toliau gyventi, vyre? – patylėjęs paklausė Pakalnis.
- Ūkininkausiu, dėde – tvirtai atsakė jaunuolis. – Šiandien anksti atsikėliau, viską apžiūrėjau. Grūdų užteks sėklai ir duonai. Padargai ne taip jau blogi. Kurie daugiau susinešioję – pataisysiu. Pavasaris dar toli. Su tetušiu dirbdamas daug ko išmokau. Ko nemokėsiu, pasiklausiu pas gerus žmones. Darbus pradėsiu anksti, kad nesusivėlinčiau su sėja. Mėšlo dirvai patręšti bus pakankamai, kad tik sveikatos turėčiau.
- O su pašaru kaip?
- Pašaro per akis. Tėtušis kad ir negaluodamas, bet parūpino pakankamai. Be to dar ir karvutė krito. Kiek prasčiau su bulvėm. Dar kartą reikės peržiūrėt: kiek sėklai, kiek valgymui, kiek vienos kiaulės šėrimui. To šokiko nelaikysiu, pjausiu, o kiaulytę auginsiu, kol tik bulvių turėsiu. Už mėnesio jau ir Žibutė parsives. Mums dviems užteks ir jos vienos pieno. Veršiuką  ar bus telyčaitė ar jautukas – auginsiu.
- Na, ūkininkauti tai ūkininkauti – pritarė Pakalnis. – Per didžiuosius darbus padėsime. Aš pats tuo pasirūpinsiu, nieks neatsisakys. Šiaip tai gerai sakai, to darbo jau esi pramokęs, ne raštai rašyt. Kad sveikata būtų ir geros vasaros sulauktume. O kaip su malkom? Eidamas pro malkinę, užmečiau akį. Atrodo nekaip.
- Čia tai jau turiu rūpestį. Nesiginsiu. Tuos, kurie dar yra malkinėj, laikysiu duonai išsikepti ar didesniems šalčiams užėjus. Šiaip tai parsivešiu iš krūmų kuo storesnių alksnių prisikirtęs. Taip ir tetušis darydavo.
- Žinai – kiek pamąstęs pasakė Pakalnis – po nedėlios važiuojam su kaimynu miško kirsti. Turim išsipirkę porą kvartalų. Jei pats prisidėsi su arkliu, padarytume ir pačiam kokį porą ar trejetą vežimaičių.
- Oje, dėde, kaip būtų gerai – nudžiugo Jasius.  – Iš visų tų rūpesčių – malkos man pats svarbiausias. Viskuo pasirūpino amžiną atilsį tetušis, bet malkom nesuspėjo – ir nusisuko nuo svečio, slėpdamas ašarom užplūdusias akis.
- Tai gal ir užteks. Pasišnekėjom, apsitarėm ir aš jau eisiu. Kai važiuosim į mišką, tau pranešim. Tik ar turėsi šilto apavo ir šiltesnių drabužių apsivilkti? Jei ne – sakyk, mano šeimininkė pasirūpins. Kai sugalvosi paršą  pjaut, Algis paskers. Gerą ranką ir peilį tam reikalui turi. O pieno, kol Žibutė atsives, galėsi pas mus gauti. Tegul Aldutė ateis parsinešti šilto vakarienei. Dieve padėk, tau Jasiau, kad geriau sektųsi, nei tavo tėveliams. Jeigu tik bus koks reikalas, ateik pas mane pasitarti. Nesigėdyk. Žinok, nuo šiandien aš tavo globėjas.
(B.d.)