Kartą vaikystėje išėjau pasivaikščioti su dvejomis tetomis. Kai parke pamatėme dar vieną sunkiai ant kojų bepastovintį vyrą, tetulė, tądien ėjusi dešinėje, burbtelėjo:
- Baisu. Ką tas alkoholis ir narkotikai iš žmonių padaro.
Burbtelėjo ir mūsų trijulė nužingsniavo toliau. Tačiau autobusų stotyje akys ir vėl ėmė kliūti už tų svirduliuojančių piliečių. Tada jau nebeiškentė ir antroji tetulė, ėjusi kairėje:
- Šlykštu. Ko tik nepadaro iš žmonių jų silpnumas.
Kai po kelių valandų susėdome vakarieniauti, stalagalyje ant kėdės jau suposi ir mano tetulių brolis. Mes valgėme, o jis gurkšnojo. Tačiau kai tėvas vos ne vos pakilo nuo savo krėslo ir nulingavo atsinešti dar vieną butelį alaus, abi jo rankos buvo laisvos. Tartum vieversiai. Nei silpnumas, nei alkoholis su narkotikais nebuvo įsitvėrę jo parankių net tiek, kiek į manąsias įsikibdavo tetulytės...