negaliu aprašyti erdvės, kuri plėšia senus šešėlius
tiek dangaus ir kalnuotos tiesos – virš krioklių pasikėlus rūku
plyšta pančiai. lelijų žiedai – varva saulėm pripildytą rasą
begaliniai gimimo sapnai – laikinumas judėjimo prašo

negaliu ištylėt, kol pulsuoja lietum planeta
po vaivorykštėm tirpsta neužgijus žara
ar atsimeni, kaip susivėlę šuoliavom laukais
ir atrodė lengvai savimi po dangum pavirtai
pasipylė ugnis, ledo upė pakėlė rankas
tu plaukei debesim, kur vaiskiausia švari melsvuma

viskas baigsis, kartojo sukrešėjusių lūpų aidai
kilo vieškelių kojos, stiebės saugantys unksmę miškai
netikėjom žvaigždėm, kūrėm naująjį amžiną ratą
užsimiršę vaikai, pasiklydę su pievų plaštakėm

o dabar kabinetų tyla, po sekundę į tamsą išeina
tavo rankose laiko gija, tirpsta žalio pavasario snaigėm
ir subyra garbė, visos raidės apsipila suodžiais
teisingumas nustoja krutėt, tik čiobrelių arbatą užuodžiam
...