Iš skausmo nutirpusiom rankom
Aš pastatysiu raudonų erškėčių bokštą,
Sunkiai kopdamas į viršų,
Aš jame amžiams užsirakinsiu.

Aplink bokštą aš nagais iškasiu
Sraunią upę ligi žemės centro,
Kad išplautų iš po kojų
Mano amžinąjį skausmą.

Šalia upės, laistydamas kraują, pasodinsiu
Tvirtą medį, kupiną gyvybės nemarios,
Jeigu krisdamas užsimanyčiau
Dar gyvybės, dar kančios.