Praėjo kuris laikas, kol vieną kartą Pranas ir daugiau išsišnekėjo.
- Tu, mergužėle, gal galvoji, kad aš koks gaspadorius. Važinėju po kaimus su savo kūliamąja, visų gerbiamas, vaišinamas . Ne, taip nėra. Viso labo aš tik gerai nusimanau apie variklius. Mano tėvukas visą gyvenimą dirbo malūne už mašinistą, o nuo jo ir aš išmokau. Nusiperka gaspadoriai kūliamąsias  ar tai dėl onoro ar pasipelnymo, o apie variklius nieko neišmano. Už tai, kai ateina ruduo, pasidarau baisiai visiems reikalingas. Iš karto kuldavau po savo valsčių, o pakui, kur geriau moka. Per sezoną pasidarau nemažai pinigo. Antrą gyvenamo namo galą užverčiau grūdais, o mama bekonus augina. Jūs, kaip matau, irgi ne kokios turtuolės. Kuo mes ne pora?
- Pora pagal Dievo norą - nedrąsiai bandžiau pajuokauti.
Nusijuokęs Pranas toliau tęsė:
- Negalvoju visą gyvenimą su kūliamąja trankytis. Mano svajonė - geležinkelis. Pas mus Šeduviškėse kartais reikalingi darbininkai. Vis laukiu progos. Nuo mažens spoksodavau į tas juodas garais pūkšinčias mašinas. Reikėtų, žinoma, pasimokyt,  bet minties iki garvežio mašinisto prasimušt, neatsisakysiu.
- Tai jūs, pasirodo, nuo Šeduviškių? - nustebau. – Juk tai turbūt labai toli? Kaip tada mus pasiekiat?
- O kam tada yra traukiniai? Iš ryto išvažiuoju ir apie pietus būnu jūsų stoty.
- Bet gi mūsų miestelis gana toli nuo stoties – pertraukiau nusistebėjusi.
- Na ir ką reiškia tie keli kilometrai. Laiko turiu gražaus. Vieškelis tiesus, pusė kelio miškas.
- Na, o kaip atgal? - teiravausi.
- Atgal irgi traukiniu, vėlyvuoju.
- Nieko sau. Gerai, jeigu gražus oras, o jeigu lietus?
- Per visą tą laiką kiek čia vaikštau, tai tik vieną kartą gerai išmaudė - juokėsi Pranas.
   Pasirodo jis ir rimtai kalbėti moka. Be reikalo aš abejojau ir nepasitikėjau. Atėjo laikas ir viską sužinojau.
- O iš vis art u žinai, mergužėle, ar bent nutuoki, ko aš būdamas Šeduviškis jūsų kraštuose minu takus?
- O jei nežinau, tai gal pasakysit?
- Ir pasakysiu. Įsimylėjau aš tave iki ausų. Savaitę dar ištveriu,o jei ilgiau, tai nežinau kaip būtų. Jei ne taip toli, tai kiekvieną dieną aš čia sėdėčiau, taip norisi tave matyt. O tu, ką tu manai apie mane? Gal net nepagalvoji?
- Galvoju, galvoju ir dieną ir naktį - pasakiau, kas ant liežuvio užėjo, bet jis buvo visai rimtai nusiteikęs.
- Tu juokauji, bet šiandien man ne juokai galvoj. Noriu viską išsiaiškint. Būtų kvaila veržtis ten, kur tu visai nereikalingas. Kartais man atrodo, kad ir aš tau patinku. Bet kam tos abejonės? Šiandien, būtent šiandien aš turiu žinot. Ar myli tu mane?  Prašau atsakyti rimtai, be juokelių.
Viskas taip netikėtai ir dar toks klausimas. Aš ir vėl užsiliepsnojau. Juk myliu, labai myliu, labai laukiu. Kiekvieną kartą jį pamačius spurda širdis. Nemiegu naktimis, vis galvodama apie drauge praleistas valandas. Jaudinuosi kaip kokia kvailė, o jis juk viską mato ir supranta. Ko aš delsiu? Ką jis pagalvos? Ko gero, kad abejoju?
- Myliu ir aš - ištariau sausa burna ir iš karto lengviau pasidarė.
- Ar gerai išgirdau?
- Taip, taip, taip myliu - išbėriau ir užsidengiau veidą.
- Na ko gi tu taip jaudiniesi, mano mergužėle? - pasakė prieidamas ir paėmęs ranką, užmovė žiedelį. – Kitą nupirksiu tikrą, šliūbinį. Juk tekėsi už manęs?
- Taip, taip, žinoma, nieko daugiau nenorėčiau - jau drąsiau prisipažinau.
- Na ir sakyk, kad nėra likimo. Kai tik pamačiau tą pabaigtuvių vakarą ant suolo galo, tai taip kas būtų patraukęs už širdies. Patikėk, buvo man tų merginų, ir gaspadoriai savo dukteris piršo. Nenorėjau būt už nesamdomą berną: pavasarį už plūgo, rudenį su kūliamąja pinigams kalti, bet jei būtų katra patikus taip, kaip tu dabar, gal nieko nebūčiau žiūrėjęs. Prisipažinsiu, ilgokai bandžiau save, stengiausi negalvot, maniau užsimirš taip kaip yra buvę, bet kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau, o kai atvažiavau, tai tvirtai nusprendžiau. Aš jau ne piemuo, viską apmąsčiau, šeima pasirūpinsiu, sugebėsiu. Turiu didelių planų ateičiai, bet apie tai vėliau. Šį sezoną dar padirbėsiu, o ant kokių Kalėdų galėtume ir vestuves atšvęsti. Kaip tu manai? Be to ar nevertėtų ir tau kurią dieną pas mus apsilankyti? Pamatytum, kaip gyvenam, su senaisiais susipažintum. Manau tu jiems patiksi. Aš pas juos irgi vienas.
- Su viskuo sutinku, tik bus nelengva taip ilgai tavęs nematyti - ištariau. – Bet aš tavęs labai, labai lauksiu.
- Man užteks to, kad žinosiu jog tu manęs lauki- pasakė Pranas ir apkabino.