Šokoladas, meduoti pirštų galiukai, didelė krūva saldainių ir pilvo skausmas. Visa tai drausdavo mama, o į šiuos skanius dalykus visišką laisvę suteikdavo brolis.
Jis visad leisdavo saldainius valgyti iki pilvo skausmų, bet man tai patikdavo. Leisdavo suptis ant sūpynių tol, kol nuo vėjo kerų pradeda svaigt maža mano galvelė.. Net lėlėms plaukus galėdavau nukirpt ir jis manęs nebardavo.
Kai dar paaugau, mane kerėjo jo šypsena, kuria vadinau karamelinio skonio. Nors karamelės skonio labai tiksliai ir nežinojau. Gal todėl ją taip vadinau, nes ji taip staiga įsižiebdavo, pakerėdavo ir... ištirpdavo. Niekada tokios šypsenos netruko mūsų namuose. Iki tol kol brolis ją pametė....
  Kartą nuėjome į didžiulę parduotuvę, mama pasiuntė, kol brolis žvalgėsi pieno produktų skyriuje, aš į pagalbą pasitelkdama skaičiuotę: eni beni diki daki... Išskaičiavau  didžiulį,karamele ir šokoladu aplietą pyragą, dar tokio niekada nebuvau mačiusi, mano akys laipiojo  pyrago paviršiumi, o burnoje jau fantazija kūrė įvairiausius skonius....
Bet brolis nupirko šaldytuvo kamputyje buvusį, vienu šonu nudribusį pyragą, niekuo neaplietą, tik kelios razinos matėsi. Turbūt jau kelias dienas tas pyragas tūnojo... Fu.  Ir fantazija nebekūrė saldžių skonių mano burnoje, ir didelės akys kaip mat apsiniaukė. Vaikiškas orumas , kuris, be abejo, buvo įžeistas neleido paklausti - kodėl.
Kitądien jį senoje malkinėje užtikau beverkiantį, bet pamatęs mane į rankogalį nušluostė bėgančias ašaras ir bandė išspausti savo karamelinę šypseną. Jam pavyko nusišypsoti ir nieko nebedrįsau klausti.
Man buvo liūdna, jog brolį vis dažniau matydavau beverkiantį ir tokio brolio mano mažai ir menkai ką suprantančiai širdelei nebereikėjo.
  Nuo to laiko nebemačiau jo karamelinės šypsenos, nebemačiau ir jo ... Paskutinį kartą  kartu sudėjome mano trumpaplaukes lėles į dėžę, stipriai užklijavome  ir suradę mamos paslėptą šokoladą suvalgėme. Tai buvo liūdnas ritualas, dabar galėčiau jį laikyti kažkokiu pagonišku aukojimu tam, kas viršesni už mus. Jei taip, tai aš paaukojau daug, nes po kelių dienų brolis iškeliavo, ir daugiau jo nebematau, o aš likau ir vis dar ieškau jo pamestos karamelinės šypsenos.