1.
Mano gyvenimo būdas nebuvo toks ramus, kaip manė kiti. Iškart po pamokų, mamai sakydama, kad einu pas Urtę, geriausią klasės mokinę, daryti fizikos, kitą kartą biologijos ar lietuvių kalbos projekto, tiesiu taikymu važiuodavau į miestą susitikti su savo „grupuote“. Atokiame kioskelyje nusipirkdavome cigarečių, pigaus vyno ar alaus. Mūsų pasisėdėjimų vieta jau seniai tapo tamsus ir drėgnas skersgatvis, aplinkinių dar „švelniai“ vadinamas velnio irštva. Gal ir ne be reikalo. Grupės lyderio pravardė buvo Velnias. Velnio pasididžiavimas buvo didžiulė tatuiruotė ant nugaros – per visą ilgį, lyg tikri, įvairiais simboliais marginti varno sparnai. Dažnai jis sėdėdavo nusirengęs iki pusės ir kalbėdavo apie savo žygdarbius, kaip atiminėdavo pinigus ir telefonus iš jaunesnių kvartalo vaikų. Velniui niekada nenusileisdavau, todėl vienas kito nemėgom. Iš viso mūsų buvo šeši. Keturi vaikinukai ir dvi merginos. Paprastai kita mergina glamžydavosi ir bučiuodavosi su Velniu, jis kišdavo savo purvinas rankas jai po palaidine... Nežinau, tikrai nesuprantu, kodėl su jais visais susidėjau. Nors... mane nuo pat pradžių žavėjo tamsiaplaukis vaikinas, kurį grupės nariai vadino Šamanu. Dažniausiai jis atsinešdavo gitarą ir sėdėdamas ant stogo grodavo „5nizz'os“ dainas. Kartais vėluodama įbėgdavau į skersgatvį ir trumpam sustodavau pasigrožėti iš apačios: jis grodavo gitara, dainuodavo, o švelnų jo balsą pagaudavo vėjo gūsiai ir nešdavo manęs link, rodos, galėdavau jausti jo kvapą. Lipdavau ant apleisto namo stogo griūvančiais laiptais ir dainuodavau kartu. Man būdavo gera. Stebėdavau apačioje lėbaujančius du vaikinukus. Kartkartėmis užplūsdavo šlykštulys su gailesčiu. „Jie dar tokie jauni... Ką aš čia veikiu kartu su jais?“

2.
Namo grįždavau purvina ir apsvaigus. Tik įėjusi į butą ir nuspyrusi į kampą batus, bėgdavau į savo kambarį. Pro durų tarpą dar matydavau girtą ant lovos išdribusį patėvį. Aplink jį dažnai mėtydavosi nešvarūs, prakaitu prasmirdę drabužiai, o motina klykdavo iš sielvarto. Ji dievino savo dabartinį vyrą, nes mano tėtis pabėgo iš namų nieko nepasakęs, tik pasiėmęs kelis savo daiktus, o patėvis savaitgaliais tapdavo kone brangaakmeniu, kurį norėdavosi čiupinėti ir, pasidėjus matomiausioje vietoje, grožėtis. Suspindėdavo jis jau šeštadienio rytą, atnešdamas mamai laukinių gėlių ir pusryčius į lovą. Beje, jis nebuvo puikus kulinaras tuomet, kai graibydamas žemę parsibastydavo iš savo suknisto darbo, kur jį visi dievino. Kartą radau jį sėdintį ant žemės mūsų mažoje aprūkusioje virtuvėje, laukiantį, kol iškeps kiaušinienė ir kalbantį su pačiais geriausiais draugais – dievais. Keptuvėje spirgėjo lašinukai, tryniai sumaišyti su baltymu, daug prieskonių ir tarp visko – popkornai. Karts nuo karto jie spragteldavo ir pakilę į orą krisdavo ant patėvio, ant žemės. Mėgdavau viską įsivaizduoti kaip televizijos serialą. Taip atrodydavo daug įdomiau ir lengviau. Man būdavo lengviau. Atvirai kalbant, jei mūsų grupės vieta buvo vadinama velnio irštva, čia buvo ne ką mažesnis pragaras.

3.
Kartą mums su Šamanu sėdint ant stogo ir dainuojant, jis staiga sustojo, ir aš lyg vėl grįžau į savo suknistą gyvenimą. Suprantat – lyg iš kitos erdvės, erdvės, kurios niekad nesinorėdavo palikti. Ten buvo mano tikrieji namai. Taigi, tąkart jis tarė:
– Žinai, visada galvojau, kad mano žmona bus tokia, kaip ji, – glostydamas gitaros šonus, pasakė Šamanas.
Sustingau. Po akimirkos jis jau lietė mane, parvertė ant žemės, o kūnu lakstė šiurpulys. Slydau stogo šlaitu. Užsimerkiau. Jaučiaus kaip maža mergaitė, pučianti muilo burbulus. Tada staiga atplėšiau akių vokus, pajaučiau sunkų dunkstelėjimą ir veriantį skausmą per visą kūną. Pasukau galvą šonu. Dar mačiau Velnią, mosuojantį rankomis ir kažką rėkiantį, bet po poros sekundžių visi vaizdai ir garsai liejosi į vieną, rodės, lyg būčiau sulėtintame trumpametražiame filme.

4.
Lipau savo namo laiptinės nubaltintais laiptais, pamažu spartinau žingsnį, kol pradėjau bėgti. Ant nuogo kūno plėvesavo balta šilkinė suknelė, oras buvo nepaprastai gaivus. Aplink kilo dulkės, o aš juokiaus. Bėgau ir juokiaus. Saulė blizgino per išdaužytus langus, nušviesdama laiptus šviesos ruožais, o aukštos erdvės vis atkartodavo mano skardų balsą.

5.
Pramerkiau akis. Bandžiau pasukti galvą, tačiau nepavyko. Tą patį bandžiau padaryti ir su kojomis. Jos nejudėjo. Iš dažais aptaškytų lubų supratau, kad guliu savo sujauktame kambaryje. „Šūdas“. „Šūdas“, – pakartojau mintyse ir stipriai stipriai užsimerkiau. Skriete skriejo mintys. Po kelių akimirkų pakilau iš lovos, audamasi batus girdėjau klykiančią mamą:
– Tu kaip ir tavo tėvas – visi jūs bėgat. Jums tai patinka, ar ne?!
Priėjau prie durų.
– Niekur tu neisi. Niekur tu neisi, ateik čia. Supratai?
Ramiai apsisukau ir spragtelėjau raktu užraktą. Paspaudžiau rankeną ir, palikdama atlapotas duris, išbėgau. Dar girdėjau, kaip mama šaukė mane vardu, tačiau aš jau nebebuvau ta, kuri buvau ankščiau.

6.
Šamaną radau velnio irštvoj. Tąkart nesustojau pasigrožėti juo iš apačios. Užlipus ant stogo, apkabinau ir stipriai pabučiavau. Tada nusitempiau jį prie stogo krašto. Valandėle vėliau mes jau leidomės. Mano baltą suknelę ir raudonus plaukus taršė vėjas. Kritom ir juokėmės. Kritom susikabinę rankomis. Man buvo gera. Dar pagalvojau, kad myliu savo tėvą, kad ir kur jis bebūtų. O daugiau... daugiau aš nieko negalvojau, tik kritau ir juokiausi.

7.
Daugiau niekad taip netroškau gyventi savo mintyse ir svajonėse kaip tąkart.