Ji už akiračio ribų,
akimirka skirtos lemties
užbraukti kasdienybę,
pažvelgti iš arti baisu,
ir neieškokim jos akių,
jų vietoje duobė tamsi,
preliudija keliaut į amžinybę.

Nepakviesta Viešnia tyli,
rūsti lyg aklas šūvis,
uždūsta jos glėby viltis,
gal dar ne viskas žuvę,
tu supranti, kad dabartis
jau tavo kūno nebūtis,
gyvybė senka praeitin,
kaip laumės juosta srūva.

Minties išblėsus kibirkštis
nebepriklauso realybei,
tik tavo sielos atplaiša
toli galaktikos krašte
atgims naujai maža žvaigžde,
o Žemėj Saulė tebešvies,
žaliuos miškai, gėlėtos pievos,
ateis naktis, bet be tavęs
bus sidabrinės mėnesienos.