Žinau, kad tu turi laimę. Ne tik tikiu, bet ir žinau. Žinau, kad nenori ja dalintis, todėl ir neprašau. Turėdamas saują stebuklingų pupų, vedančių į dangų, man nė vienos neduotum. Iš pradžių galvotum duoti pusę, bet nuspręstum, kad taip būtų nesąžininga – jos juk tavo! Paskiau – pusės pusę ir taip toliau. Kai liktų viena pupa, kurią galėtum padovanoti man, nutartum, kad ją vieną dovanoti nemandagu, todėl visas pasiliktum sau.
    Na ir gerai! O kam man ta laimė? Galiu džiaugtis tavo laime, nuo jos nubyrėjusiais trupiniais ir man... Tu mane pavertei šešėliu, kartu ir mylinčiu savo „šefą“, ir nekenčiančiu jo...