Koks grožis tų vasarų, tylių, lyg šešėliai -
Draugeliais drugeliais aplipęs dangus.
Ir mintim ton viltin pagaliau atsišliejęs
Atsidūsti ramiai, kai apglėbia lietus.

Toks ramus ir jaukus, pušimi pasijutęs,
Lyg nuo ryto dangaus atsiplėšęs ėjai.
Atkirpai joms nakties popierinėm žirklutėm,
Išgalandęs kažkuo, kuo tu pats atšipai...

Ir nuo kalno atbėga įsmingantis žvilgsnis -
Kam brangus, kam bevertis visai.
Kai tylėjime vynas svaigina pamiršęs,
Kad turėtų mylėt, o sujaukia tiktai.