Taip ir ūžtelėjo karštis.  Jutau, kaip degė veidas ir ausys.  Aš tiesiog liepsnojau , maniau sudegsiu su visa savo naująja suknele.
- Užeikit, prašom sėstis - vos išlemenau išdžiuvusiu liežuviu, o toliau ką sakyt, nežinojau.
  Levukas buvo paniuręs, o Pranas plačiai šypsojosi .
- Na ir graži tu šiandien, mergužėle, gatvėje sutikęs neatpažinčiau - juokavo jis.
- Ir jūs ne taip atrodot, kaip per kūlimą - po truputį pradėjau atsigauti. – Į kermošių atvažiavot?
- Nė nežinojau. Bet jeigu kermošius, tai reik ir kermošavos - traukdamas iš kišenių saldainius, juokėsi Pranas. – Girdėjau panelė saldžiai mėgsta.
- O čia nuo manęs- Levukas iš rankovės ištraukė didelį saldainį ir padėjo ant stalo. – Tai aš jau eisiu.
- Pabūkim. Ko taip skubi? - nustebo Pranas.
- Man jau metas pietų liuobai, negaliu vėluotis.
- Gaila, o aš galvojau, man savo miestelį aprodysit. Na ką gi, ačiū brolau, kad parodei, kur Aliutė gyvena. Daugiau neturėjau pas ką pasiklausti.
Kai išleidau Levuką, Pranas pasiūlė:
- O gal mes pasivaikščiosim?  Iki kūlimo net nežinojau, kad toks miestelis yra. Įdomu būtų iš arčiau pamatyti.
- Galim - sutikau, galėdama su tokiu vaikinu pasirodyti. Kai Pranas atsistojo, aš dar kartą nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų.  Kostiumas pilkas  kaip nulietas, marškiniai baltutėlaičiai, o ant kairės rankos riešo laikrodis. Batai nublizginti kaip lakiniai, o gal iš tikrųjų lakiniai? Veidas truputį įdegęs, ant kaktos užkritęs rusvų plaukų pluoštas. Dailus, nėr ko kalbėt.  Kiekviena mergaitė tokio norėtų…
  Pamatys, niekur nesidės ir ta senė. Juk reikia jai viską matyti, viską girdėti. Turės vėl ką pliurpti…
  Pirmiausia atėjome iki miestelio galo, kur prie tilto didžiulis kryžius stovi, atlaidų proga žalumynų vainikais papuoštas.
- Tur būt pas jus labai šventi žmonės gyvena, kad tokį kryžių pastatė? - juokėsi Pranas.
- Nežinau, bet čia dar ne viskas. Kitame miestelio gale prie kito tilto antras toks yra - didžiuodamasi aiškinau.
  Tilteliu perėjom į kitą upelio pusę. Parodžiau pieninę ir sinagogą. Taip vaikštinėjom, kol ėmė mažėti žmonių ir ištuštėjo gatvelės.
Kai grįžome, paklausiau:
- Na, kaip patiko mūsų miestelis?
- Patiko.  Graži bažnyčia. Vien tokia didelė nauja mokykla ką reiškia. Upeliukas tai menkas, bet net trys nauji tiltai per jį.  Miestelis švarus, nesimato lūšnų. Tvarkingi miestelėnai. O jūs, ar seniai čia gyvenat?
- Nuo pat užgimimo, kojos nebuvau niekur iškėlusi.
- Manau, dar visaip gali pasikeisti - kažkaip mįslingai pasakė Pranas.
Mes dar kiek pasikalbėjom ir  jis, pasižiūrėjęs į laikrodį, kuris spindėjo iš po rankovės, pakilo.
- Man jau metas. Ačiū už vakarienę, buvo labai skanu - pasakė ir pabučiavo mamutei į ranką. – Iki kito karto.
Aš jį palydėjau iki vartelių.
- Taip vienos ir gyvenat? O kur tėvas? - staiga pasidomėjo Pranas.
- Aš neturiu tėvo. Mirė, kai neturėjau nė dviejų metukų.
- Tai, vadinasi, našlaitė?
- Nė kiek nesijaučiu našlaite. Mamutė man viskas. Beje, pas mus miestelyje birželio pabaigoje šv.Petro Povilo iškilmės. Atvažiuokit - nesugalvojusi ką sakyti, pakviečiau atsisveikindama.
- O, nelauksiu aš taip ilgai. Atvažiuosiu greičiau. Dabar žinau kelią.  Ar lauksi?
- Labai - atsakiau tyliai ir nuleidau akis. Jis nusišypsojo.
Atsisveikindamas Pranas ir man pabučiavo į ranką.
  Taip ir prasidėjo… Šeštadieniais  Pranas, sekmadieniais Levukas. Jis gerai žino, kad čia lankosi Pranas, bet apie tai niekada neužsimena. Mes  su Levuku ir toliau bendraujam taip, kaip per žiemą ir man su juo gera. Pripratau aš prie jo, ką ir bekalbėt. Levukas  man toks artimas, nuoširdus, savas, o Pranas ir toliau man išlieka mįslė. Pasirodyti su juo aišku gražu, bet šiaip nieko rimto. Vis su juokeliais, su "štukelėm", nesuprantamom užuominom, pilnas kalbos, o apie save nieko nešneka. Nežinia iš kur atsiranda, nei kur dingsta. Bet vistiek aš jo laukiu ir kievieną kartą pamačiusi jaudinuosi. Nesvarbu pagaliau visa tai, svarbu, kad lankosi ir nėr čia ko slėpt. Laukiu aš jo. Laukiu labiau negu Levuko ir gana.