Mes buvom dviese,
Visiškai vieni.
Žvelgėm vienas kitam i akis - su šypsena.
Rodės, jog esam lietaus valdovai...
Žaibai nušviesdavo tamsias, šlapias gatves.
Trumpas šviesos blyksnis - užmerktos akys,
Bučinys pasiklydęs kažkur, debesų griausme.
Švelnios rankos stipriai apkabino
Rodos, tuoj ištirpsiu, lyg vandenyje...
Širdis vagšele dreba
Išgirdus tavo balsą.
Neliko nieko,
Lietumi paskandinom naktines žvaigždes,
Pranyko mėnulio šviesa...
Tamsu...
Kokie jausmai aplanko?
Ką jauti?
Krenta lašai,
Paliečia veidą
Man karšta tavo rankose...
Dega sielos - dar vis žvelgiu tau į akis
Kelios minutes ir staiga - tu išeini.
Tu išėjai - nustojo lyti lietus,
Išsinešei jį
Kartu su savo švytinčiom akim....

Aš laukiu grįštant tavo šypsenos,
ir to nuostabaus lietaus - mūsų audros