Pirmas brūkštelėjimas teptuku – visiems jis lengviausia, o man? O man labai sunkus! Aš mėgstu viską apgalvoti – sumąstau, kur bus brūkšnelio pradžia, o kur – pabaiga – jokiu būdu ne atvirkščiai! Visada viską apgalvoju iki smulkmenų. Sakot – aš – profesionali dailininkė? Ne... Čia ir yra mano bėda. Kai mažiau galvoji, piešiniai, atrodo, juda, o kai viską nuosekliai suplanuoji (kaip aš), piešinys ir lieka tk piešiniu.
Draugė man davė patarimą (ji tai tikra dailininkė) – tiesiog apie nieką negalvok... Bandžiau. Pavyko lyg ir geriau, bet vis tiek ne taip, kaip norėčiau. Ne taip, kaip įsivaizdavau.
Nežinau, kodėl dbar paėmiau teptuką į rankas – galvoje minčių nėra. Ach! Kaip norėčiau išgirsti mėgstamą dainą, bet dailė ir muzika – nesuderinami dalykai... O kodėl nesuderinami? O aš pabandysiu! Na, muzika jau groja... Šis stalas turėtų būti kitame kampe... Taip, atrodo, jau viskas, tik uždengsiu langą, kad smalsūs kaimynai nespoksotų. Bet abar per tamsu! Kurgi tos žvakės? Nuostabu! Ideali aplinka.
- Mamyte, ka pieši?
(pyktis)
- Nežinau, Tomai.
- Tu visada viską žinai.
(pyktis, greitis)
- Aš dar nepradėjau piešti, be to, kartais galima pasielgti kitaip. – pasukinėjau pieštuką rankoje.
- Dėl to perstatei baldus? – jis atsisėdo ant sofos.
(pyktis, greitis, skausmas)
- Aga... Tomuk, atsisėsk kur nors kitur – ne ant eskizų?
- Gerai, mamyt. Aš pažiūrėsiu, kaip pieši. Galima?
(PYKTIS, GREITIS, SKAUSMAS!)
- Tik neliesk dažų.
Prisimenu – mokykloje mokėmės labai gražų šokį – gal pavyks pakartoti judesius? Trys į kairę, du į dešinę, pasilenkt, ratu... O štai ir pirmasis brūkštelėjimas – vingiuotas, atgrasus, kietas...
- Mamyte, kas čia bus?
- Spėk!
- Namas!
Antras brūkštelėjimas.
- Antis!
Trečias, ketvirtas, penktas, šeštas.
- Višta, karvė, lėktuvas, vyras...
- Vyras?
- Atspėjau?
- Na, nežinau, spėliok toliau.
(Aš jį išvijau!Pasakiau, kad jis manęs nesupranta,kad mums nereikėjo susituokti...
- tu man gyvenimą sugadinai! Ištisus mėnesius gyvenau su tavimi, šėriau, o tu? Siūlai darytis abortą? Mėsgalis tu, o ne žmogus!
- Bet aš tik pasakiau savo nuomonę, atsiprašau, jei įžeidžiau...
- Tai tokia tavo nuomonė? Nužudyti vaiką? Žvėris! Nieko bendro su tavimi nebeturiu! Dink iš čia! Susirink daiktus!
- Tu nežinai, ko prašai, nekontroliuoji savo veiksmų!
- Klysti. Man vaikas yra žmogus, o tau – žaislas...
- Ne... aš myliu jį, aš myliu tave!
- O aš tavęs nemyliu!
- Myli ir tu mane, sėsk į mašiną, įrodysiu.
- Ką?
- Nusivešiu tave į mūsų vietą.
- Tai tavo vieta, o ne mūsų... – nusukau akis.
- Tuomet palydėk mane į stotį.
- Vienas nenuvažiuosi?
- Ne.
- Gerai jau...
Įsėdome į automobilį...)
- Lėčiau, mamyt, nespėju žiūrėti.
- Ach, Tomai... Išgąsdinai.
- Tai ką pieši?
- Na lyg ir žmogų...
- Mane!
(Ir reikėjo jam gi užsiminti... Juk važiavome!
- Klausyk, dėl aborto...
- Ne!- Ėmiau daužyti jį kumščiais ir rėkti, kad su tokiu kiaule niekur nevažiuosiu, atsisegiau saugos diržą, o jis padidino greitį.
- Nelipk! Dėl jo arba jos – nelipk!
- Kas tu toks, kad man nurodinėtum?
- Tavo vaiko tėvas.
- Ach, dabar jau vaiko tėvas! O kas kalbėjo apie abortą?- Pasityčiojau iš jo. Pasityčiojau ir atidariau mašinos dureles...)
- Čia aš kai užaugsiu?
- Kodėl taip manai?
- Nes mano nosis ir plaukai, ir lūpos. Tik akys mano kitokios..
(Rimtai ketinau iššokti... Jis pačiupo mane už liemens, bet paleido vairą. Kaip tame anekdote: pesimistas (aš) mato tamsų tunelį, optimistas (kurio su mumis, deja, nebuvo) – šviesą tunelio gale, realistas (tuo metu gelbėjo mane) – iš tunelio atvažiuojantį traukinį (vietoje traukinio buvo sunkvežimis). O traukinio (sunkvežimio) vairuotojas – tris kvailius ant bėgių (kvailę automobilyje).
- Mamyte, kas čia?
- Čia... Tavo tėvelis...
- Mama! Mama! Nemiegok, tu nenuspalvinai, mama!


Vaikas suprato. Jis verkė. Nubėgo pas kaimynę. Jis paslėpė paveikslą... Eskizą.


- Girdėjai? Mirė tavo sūnaus žmona.
- Mirė? Kada?
Gal prieš dvi dienas... Sūnus liko našlaitis.
- Mano sūnų užmušė. Graužė sąžinė.
- Baik jau! Visko būna.
- Tu taip nesakytum jei tavo vienintelis vaikas žūtų avarijoje, o kaltininkė išsigelbėtų. Nuo ko ji mirė?
- Nieks nežino. Bent jau neskelbia.
- Sąžinė graužė. Graužė, kol sugraužė.
- O kas dabar su vaiku bus?
- Nežiūrėk į mane, dar neaišku, ar mano sūnaus vaikas.
- Man atrodo...
- Man nerūpi, kas tau atrodo – žudikės vaiko neauginsiu!


O mirė ji iš meilės...